Citatos [5]

Borisas Pasternakas. Daktaras Živaga.

Būdamas visai vaikas, jis dar užtiko tuos laikus, kai daugybė visokiausių daiktų vadinosi tuo pačiu vardu kaip ir jis. Buvo Živagos manufaktūra, Živagos bankas, Živagos namai, kaklaryšio surišimo būdas ir Živagos smeigtukas tam kaklaryšiui, netgi kažkoks saldus pyragas, apvalios formos, panašus į romo bobelę, vadinamas Živagos pyragu, vienu metu Maskvoje buvo galima šuktelėti vežikui „pas Živagą!“, lygiai taip pat kaip „velniop, į pasaulio kraštą!“ ir jis nulakindavo jus šlajutėmis į tolimą šalį, į patį pasvietį. Tylus parkas apsupdavo jus iš visų pusių. Ant nulinkusių eglių šakų, krėsdamos nuo jų šerkšną, tūpė varnos. Sklido jų karksėjimas, skardus tarsi lūžtančių medžio šakų traškesys. Atskuodę iš naujai statomų anapus proskynos namų grynaveisliai šunys perbėgdavo kelią. Ten įsižiebdavo žiburiai. Leisdavosi sutemos.
Ūmai visa tai pažiro į šalis. Jie nuskurdo. (psl. 8).

***
Pakylėta į palubę aukščiau negu pasitaiko paprastiems mirtingiesiems, Tonia plaukiojo iškentėtų kančių debesyse, ji tarsi garavo nuo išsekimo. Tonia kūpsojo vidury palatos, kaip kūpsotų vidury įlankos ką tik atplukdyta ir iškrauta barža, kuri nuolat kerta mirties jūrą ir plaukia į gyvenimo krantą, vežina naujomis sielomis, kurios persikelia čionai nežinia iš kur. Ji ką tik išlaipino vieną tokią sielą ir nūnai suposi ant bangų, prilaikoma inkaro, ir ilsino savo palengvėjusį tuščiavidurį kūną. Drauge su ja ilsėjosi jos aplamdyti ir išvarginti trosai ir apvalkalas bei jos užsimiršimas, jos išblėsę atsiminimai apie tai, juo ji neseniai buvo, ką perplaukė, kaip prisišvartavo. (psl. 110).

***
Tik patys didingiausi reiškiniai įvyksta taip ne laiku ir ne vietoje (psl. 205).

***
Sakoma, kad pulku užgulus – miestai pasiduoda. (psl. 241).

***
Kiekvienas žmogus gimsta Faustu, idant galėtų viską apglėbti, viską patirti, viską išreikšti. (psl. 301).

***
Pasakiški yra tik paprasti dalykai, kai juos paliečia genijaus ranka. (psl. 301).

***
Jie mylėjo vienas kitą ne todėl, kad tai neišvengiama, ne „aistros nutvilkyti“, kaip tai bandoma vaizduoti. Jie mylėjo vienas kitą todėl, kad šito norėjo visa aplinka: žemė po kojomis, dangus virš galvų, debesys ir medžiai. (psl. 530).