Thor Vilhjalmsson. Pilkųjų samanų švytėjimas.

Dar viena knyga, iš serijos „Aš parašiau, o jūs skaitykit ir supraskit, kaip norit“.

Vertinu Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos leidžiamus leidinius, jie tokie išskirtiniai ir nepopsiniai. Šis garsaus šiuolaikinio islandų rašytojo romanas 1988 m. yra pelnęs Šiaurės kraštų ministrų tarybos literatūros premiją. Tai netgi ne romanas o poema, nes jame susipina kriminalinio romano ir meilės istorijos elementai, pasaulinio literatūros paveldo ir poetiškų islandų sagų atbalsiai. Taip knyga pristatoma skaitytojui.

Tačiau skaityti nebuvo įdomu. Islandija, ta šalis, papročiai, tuo labiau senovės sagos ir poezija nėra artima ir pažįstama, todėl palyginimai, intarpai ir elementai paprasčiausiai nesuprantami. Kūrinyje labai daug gamtos aprašymų, pamąstymų apie Dievą, kelionėje papasakotų istorijų. Jos pamažu įtraukia, nes pagaliau paaiškėja, kur joja teisėjas.  Įvykdytas nusikaltimas. Bus apklausa. Ir pagaliau romane kažkas artima lietuviui. Paaiškėjo, kad visi kažką matė, kažką žinojo, bet niekas nieko nedarė.

Ir tos ribos. Kada dar galima mylėti? Kada jau nebe? Teisėjas kankinasi. Nebepadeda nei gamta, nei senovės sagos, nei to krašto gyventojai, kurie, kaip paaiškėja, yra raštingi, bet nemoka žemės ūkio darbų!!!

Žinoma, panorėjus galima įsigilinti ir į sudėtingesnę knygą. Susipažinti su Islandijos kultūrą, istorija, senovės sagomis. Bet ne tokią karštą vasarą.

Knyga, tolima, kaip ir pati Islandija. Per daug tolima.  Nepatiko.

——————–
Įvertinimas: *
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).