Ieva Simonaitytė. Pikčiurnienė.

Simonaitytė I., (1975). Pikčiurnienė. Vilnius: Vaga, 306 p.

Nors ir ne chronologiškai, toliau mėgaujuosi lietuvių klasikais. Ieva Simonaitytė – viena mano mėgstamiausių rašytojų, jos „Šimoniai“ – mano mėgstamiausių knygų sąraše.  O ši knyga, prisipažinsiu,  patraukė pavadinimu. Ir viršeliu. Iš karto matyti, bus apie kaimą, apie senovę, apie žmones.

Apysakoje pasakojama apie keturias seseris Karnelikes: Bušę (Bušelę), Barbę, Mardę ir Trūdę. Laikai buvo sunkūs, tėvai neturėjo sūnaus ir nusprendė parduoti ūkį, tapti išimtininkais. Seserims teko tvarkytis gyvenimus pačioms. Energingiausiai to ėmėsi vyriausioji sesuo Bušė, tik kad tą gyvenimą besitvarkydama, visai galvą pametė. Autorė dažnai su jumoru, ironiškai pasakoja, kokius sunkumus jai teko ištverti, kaip sunkiai teko visą gyvenimą dirbti ir kaip godumas ir pinigų spindesys visai pražudė bet kokias žmogiškas vertybes.

Autorė taip pat pasakoja nemažai ir to meto įvykių (prieš pirmą pasaulinį karą ir iki Hitlerio įsigalėjimo valdžioje), kaip to meto Klaipėdos krašto gyventojai kalbėjo tik vokiškai, kaip nenorėjo jokių permainų, kaip labai pamažu atsirado lietuvininkų judėjimai, kaip žmonėms buvo sunku suvokti vykstančius įvykius, kaip dauguma nesuprato fašizmo blogio, kaip vargšams buvo nelengva pasipriešinti ponų priespaudai. Žinoma, knygos pabaigoje suplevėsuoja raudonoji vėliava, bet ko ir norėti, apysaka parašyta 1953 m.

Knygą labai paprasta ir lengva skaityti, veikėjai labai įtaigūs, tikri, įvykiai gyvenimiški.  Vietomis juokinga skaityti tuos ironiškus tik turtų ištroškusių žmonių nutikimus, o kartais pasidaro taip slogu. Beje,  nors knygoje pasakojama apie seniai praėjusius laikus, ji labai tinka ir šiai dienai. Reali, apie gyvenimą parašyta apysaka labai išlaikė savo aktualumą (vis didėja skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų). Ne veltui pati rašytoja yra sakiusi, kad „Mano niekas neišgalvota, visa, kas parašyta – matyta, girdėta, viskas skaudžiai išgyventa“.

Gera, gyvenimiška knyga.