John Irving. Cirko sūnus.

Irving J., (2010). Cirko sūnus. Iš anglų k. vertė Aurelija Jucytė. Vilnius: Alma littera, 840 p.

Kartais užtenka vieno puslapio, kad neigiamą nuomonę apie skaitomą knygą pakeistum į teigiamą. Taip man atsitiko su šia Irvingo knyga.

Taip, Irvingas yra savotiškas rašytojas keistoko skonio skaitytojams. Taip, Irvingas yra parašęs keletą tikrai garsių romanų. Taip, skaitėm ir romanų šiaip sau… Bet kuriuo atveju puslapių skaičių jis vis dėlto turėtų riboti. Toks įspūdis, kad įvadas tęsiasi net iki 238 psl. Kyla pagunda mesti knygą į šalį. Ir tik patys ištikimiausi rašytojo gerbėjai žino, kad tikrai turi kažkas tokio įvykti, kitaip – visiškas nusivylimas.

Ir šitai įvyksta. Kažkur jau ties pabaiga, po perskaitytų 800 puslapių, rašytojas susitelkia ir apdovanoja tuos ištikimiausius savo skaitytojus už kantrybę. Vienu puslapiu. Keliomis pastraipomis. Viena gera mintimi. Nes be jos, visa knyga būtų nieko verta. Nes visa istorija juk net ne apie Indiją. Tai kas, kad matome keletą indų veikėjų, daugiausia juntamas tik tos šalies kvapas, nešvara, elgetos, gatvėse miegantys benamiai – tai ką mato šalį aplankyti atvykęs turistas. Tai istoriją ir ne apie cirką, kad ir kaip klaidintų viršelis. Istorija apie cirką būtų buvusi daug įdomesnė ir ne tokia migdanti. Tai irvingiškai papasakota istorija apie savęs paieškas. Kas aš? Iš kur aš? Kur mano namai?

– Atleiskite, – užkalbino jį mažasis džentelmenas, – iš kur jūs? (psl. 823).

O daugiau, panašiai kaip ir visose Irvingo knygose: Viena (šį kart užuominom, bet būtinai), rašytojas (šį kart scenaristas, bet jam nelabai sekasi), nelaimingi vaikai, prostitutės, įvairūs keistuoliai.

Net nežinau, ar patiko, bet kantrybės turintiems Irvingo gerbėjams privaloma.