Citatos [21]

Valdas Papievis. Eiti.

O gal visada taip – kaip žlungame patys, atrodo, kad kartu su mumis žlunga visas pasaulis? (psl. 8).

Kad gyvenom laimingus laikus, mes suprantam tik jiems pasibaigus. (psl. 11).

Visas šitas gražumas prieš pabaigą. (psl. 12).

Juk dažnai taip būna – kai atsitinka kas nors, regis, kad tai neišvengiamai atsitikti turėjo.
Kad atsitiktinumai tik taip ir niekaip kitaip negalėjo susidėliot. (psl. 21).

Viskas yra neviltis. Viskas yra begalinis kartojimasis. Mums skirta per daug labai greit bėgančio laiko, su kuriuo mes neturim ką veikt. Kiekviena diena prabudus – kaip ežeras, kurį nežinia kaip perplaukt reikės, o savaitės, mėnesiai lekia, kad nė mirktelt nespėji.
Mes turim save ir lygiai taip pat mes neturim kur savęs dėt. Visiškai nebūt jam nesinorėtų, tačiau jam norėtųsi būti migla, sklendžiančia tarp žmonių ir daiktų. Niekur nebūti ir būti visur, nieko nedaryti, niekur nedalyvauti, bet viską jausti, žinoti, aprėpti – iki laikų pabaigos.
Mes turim vieni kitus, bet nežinom, ką vieniems su kitais veikt. Mes plakamės tarsi švendrės saulės įkaitintam ore vieni į kitus, tardamiesi, kad turim kažką padaryti, nesgi negalim šičia būti tik šiaip, o ežero bangos teliūskuojas į pašaknes, neleidžia nuo jų atsiplėšt.
Kodėl mes kankinam vieni kitus? Ir patys save? (psl. 22).

Lyg stovėtų su ta mėlyna suknele ant liepto virš prarajos. Kasdienybė – turėklai, už kurių jai iš paskutinių jėgų dar pavyksta laikytis. (psl. 24).

Ant lėkštelės statomas puodukas trinktelėjo taip skardžiai, kad vos nesudaužė viso šio trapaus rytmečio. (psl. 25).

Niekas nesikartoja ir visą laiką viskas tas pat. (psl. 29).

[…] Kol galiausiai susitaikai su tuo, kad kitaip būti negali.
Ir pradedi eiti. (psl. 30).

Liūdesys ateina iš neišsipildymo, arba netekties, akmenys, mūrai nieko nesitikėjo ir nebijojo nieko prarasti, jie buvo, ir tiek. Jam irgi norėjosi būti, ir tiek.
Bent kol kas. (psl. 31).

Tiesą sakant, nė nežinojo, ką reiškia suaugti. Galbūt pradėjo jausti, ką reiškia senti. Vis mažiau džiaugsmo liesti. Vis mažiau džiaugsmo užuosti. Vis mažiau džiaugsmo skanauti. Vis mažiau džiaugsmo girdėti. Vis mažiau džiaugsmo regėti. Vis mažiau džiaugsmo atspėti. Vis mažiau nuostabos.
Ir vis mažiau akimirkų kaip štai ši. (psl. 34).

Eiti – tai mano namai. Jie tikresni už namus, turinčius pamatus, stogą ir sienas. Namai, turintys pamatus, stogą ir sienas, yra tariami. Tereikia sustot, įsikurt ir prarasi namus. Namuose galima būti, bet negalima juose įsikurti. Jie – tik laikinas preiglobstis, tikrieji tavo namai – eiti. Eiti ir eiti. Eiti be galo. Į šiuos tavo namus niekas nepasikėsins, jų niekas sugriauti, nė sudegint negali. Ir tu juose nepasiekiamas. Tu juose kaip ant akiračio linijos tupintis paukštis – nutolstantis  tiek, kiek taikiklis prie jo priartėja. (psl. 57).

…Ar nebus taip, kad tik sapnuose šio pasaulio paslaptis suprasti gali? Jeigu paslsptis suprasti iš viso įmanoma. O galbūt paslaptys tam ir yra, kad jų niekada nesuprastum? Jei paslaptį supranti, galbūt ji nė paslaptis nebuvo? (psl. 152).

Įrašo “Citatos [21]” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Valdas Papievis. Eiti. « Ką skaityti?

Komentavimo galimybė išjungta.