Valdas Papievis. Eiti.

Papievis, V., (2010). Eiti. Prano Gailiaus priešiniai. Kaunas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 160 p.
Kūrybiškiausia 2010 m. knyga

[…] Kol galiausiai susitaikai su tuo, kad kitaip būti negali.
Ir pradedi eiti. (psl. 30).

Taigi, susitaikęs su išsiskyrimu, herojus atsiduria Provanse ir pradeda savo piligriminę kelionę. Atsisakydamas savęs, tapęs tiesiog tuo, kuris apsistojęs pas Anne, klaidžioja po aplinkinius kaimelius, stebi įvykius, ir, nori to, ar ne, susipažįsta su žmonėmis.

Modernioji lietuvių literatūra nėra mano mėgstamiausiųjų sąraše, susipažįstu sunkiai ir skaudžiai. Todėl net nenustebau, kad ši knyga irgi nepatiko. Be to, trikdo ir visokie apdovanojimai, kurie keistai nuteikia. Kam reikalingas kūrybiškumas, jei romanas nera įtikinantis, įdomus, įtraukiantis? O šiam romanui įtikinamumo kaip tik ir pritrūko. Taip, minčių yra, prisirašiau ir aš, kūrybingumo laurai pateisinti. Tačiau skaityti, bent jau pradžioje tikrai nuobodu, reikia užsispyrimo, tam tikros įsijautimo būsenos…

Dar slegia ir ta tokia niūri nuotaika, bet ji būdinga beveik visiems moderniems lietuvių rašytojams, tai jau baigiu priprasti. Tiesa, romane siūloma visai nebloga išeitis, juk tas kuris apsistojęs pas Anne nuo savo minčių ginasi  be galo daug vaikščiodamas. Visai nebloga idėja prie kompiuterių prikepusiems internautams. Eiti, eiti, eiti…O šiaip, tai knyga, apie kurią, išskyrus gražias citatas, daugiau nėra ką ir papasakoti. Tiesiog toks įspūdis, kad moderni literatūra rašoma ne eiliniam Lietuvos skaitytojui, o … gal Europos Sąjungai kam nors.

…Ar nebus taip, kad tik sapnuose šio pasaulio paslaptis suprasti gali? Jeigu paslaptis suprasti iš viso įmanoma. O galbūt paslaptys tam ir yra, kad jų niekada nesuprastum? Jei paslaptį supranti, galbūt ji nė paslaptis nebuvo? (psl. 152).

Knyga apie ėjimą su gražioms/kūrybingomis mintimis.