Aldous Huxley. Puikus naujas pasaulis.

Huxley, A., (2005). Puikus naujas pasaulis. Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 239 p.

– Koks puikus naujas pasaulis, – pakartojo jis. – Koks puikus naujas pasaulis su šitokiais žmonėmis. Važiuojam iš karto. (psl. 128).

Tikrai mėgstu gerą fantastiką, ir ne tik S. Kingą, taigi vos atsivertus knygą, norėjosi gėrėtis ir įsitraukti iš karto. Tačiau teko palūkėti. Vis dėlto tai nėra tik fantastinė knyga, tai utopija, greičiau antiutopija, kur visuomenė padalyta į alfas, betas,  gamas, deltas ir epsilonus, kur niekas niekada negali būti vienišas, kur žmonės nesensta ir neserga, kur nėra kančių ir karų, kur svarbiausia yra visuomenės pastovumas, kur… Apie  naująją visuomenę aiškinama gana plačiai ir išsamiai, su pasikartojimais ir priminimais, tarsi kokia hipnopedija, kad pamažu pradeda ir nusibosti. Betrūksta tik somos:

– „Somos paragaus žmogus ir šia diena sotus bus, – pacitavo ji. – Nerūpės tada išvis praeitis ir ateitis.“ (psl. 96).

Tačiau štai, prasideda nauji įvykiai, atsiranda naujų veikėjų ir knyga įgauna naujų atspalvių. Kaip ten bebūtų banalu, įdomiausia, kaip „civilizuotieji“ pradedami lyginti su keliais dar užsilikusiais „laukiniais“. Išvados dar banalesnės, bet teisingos. Knyga, taip šokiravusi visuomenę vos pasirodžiusi 1932 m., nebešokiruoja, greičiau glumina savo pranašiškumu ir teisingumu.

– […] Tikroji laimė visada atrodo gan bjauri, palyginus su spalvingais nelaimių vaizdais. Ir, aišku, pastovumas toli gražu ne toks įspūdingas kaip nepastovumas. O patenkintas žmogus niekada nebus toks žavus kaip tas, kuris šauniai kaunasi su nelaimėmis, vaizdingai grumiasi su pagundomis arba griūva parblokštas aistrų ar abejonių. Laimė niekada nėra didinga. (psl. 202).

Nors labai ir nesusižavėjau, bet paliko gana neblogą įspūdį.