Kertész Imre. Be likimo.

IMRE, Kertész. Be likimo: [romanas]. Iš vengrų k. vertė Algirdas Jakulis. Vilnius: Alma littera, 2010. 216 p.

[…] jeigu egzistuoja likimas, tai laisvė neįmanoma; antra vertus, – tęsiau ir pats vis nustebdamas, vis daugiau įkaisdamas, – jeigu yra laisvė, tai nėra jokio likimo, vadinasi, – nutilau, bet tik įkvėpti oro, – vadinasi, mes patys esame tas likimas (psl. 213).

Dar viena knyga apie koncentracijos stovyklas. Ai, atrodytų, nieko naujo, viską skaitėm, viską matėm. Žinom tiek, tarsi patys ten buvę… O dar ir B. Sruogos „Dievų miško“, atrodo, niekas nepralenks. Netgi Nobelio premijos laureatai. Bet visgi smalsumas nugali. Ir ką čia naujo galima sukurti?

Pasirodo, galima. Paauglys berniukas pasakoja paprastai, nuoširdžiai ir įspūdingai. Apie koncentracijos stovyklas: atvykimą į Aušvicą, tolimesnę kelionę į Buchenvaldą, galutinį tikslą Zeice. Apie vienerius, neįprastus savo paauglystės metus, kurių patirti tikriausiai nenorėtų joks paauglys. O Diordžiui Kiovešui jie net nebuvo labai neįprasti, tiesiog gyvenimo tęsinys, kurį ir tęsė, nieko per daug nesmerkdamas ir neteisdamas.

Tačiau norėjau pajausti, bent jau taip įsivaizdavau, kaip iš esmės tai galėjo nutikti. Tikriausiai susėdo, visai tikėtina, suglaudę galvas, gal ir ne moksleiviai, suprantama, o suaugę žmonės, galbūt pagalvojus, ponai iškilmingais kostiumais, su cigarais, ordinais, galima manyti, vien viršininkai, kurių šią akimirką negalima trukdyti – taip įsivaizdavau. Paskui vienas iš jų sugalvoja dujas, kitas tuoj pat pirtį, trečias muilą, ketvirtas dar prideda gėlių ir taip toliau. Kai kurią idėją galbūt ir ilgiau aptarinėjo, taisė, kitai gi iškart pritarė ir pašokę (nežinau, kodėl, bet tvirtai laikiausi nuomonės: pašokę) vienas su kitu sukirto delnais – visa tai buvo labai įmanoma, bent jau man taip atrodė. (psl. 93).

Tekstas tik iš pradžių atrodo paprastas, juk pasakotojas paauglys, bet kuo toliau, tuo atrandi jame visai nevaikiškų minčių. Ir čia, ir ten, ir dar, ir dar, ir dar… Juk tikrai, Nobelio premijų šiaip sau nedalina… Be to, tekstas gražus, pasakojimas toks rišlus, kad tiesiog miela skaityti.

Visi klausia tik apie nuotykius, apie „siaubus“, tačiau man galbūt kitoks išgyvenimas liks įsimintinas. Taip, apie tai reikėtų kalbėti, apie laimės akimirkas koncentracijos stovyklose turėčiau jiems artimiausių metu papasakoti, jeigu klausinės. (215).

Be abejonės, kitokia ir neprasta knyga. Man patiko.
Už romaną „Be likimo“ vengrų rašytojas Imre Kertész 2002 m. apdovanotas Nobelio premija.