Dalia Urnevičiūtė. Stiklinis namas.

URNEVIČIŪTĖ, Dalia. Stiklinis namas: [apysaka]. Vilnius: Vaga, 1978. 184 p.

Iš pradžių mus siejo tik bendros durys (psl. 5).

Knyga apie vieno daugiabučio gyventojus. Mažus ir didelius, laimingus ir nelabai. Patys gyvenat tokiame? O gal net boditės sovietinių laikų palikimu? Be reikalo. Nes juk ne namas keičia žmones, o žmonės namą…

Sunkvežimis pajuda, ir pro susitvenkusias akyse ašaras aš matau stiklinį namą, kuriame gyvenau penkerius metus. O dabar važiuoju kitur, kur reikės vėl iš naujo visus pamilti, nes tik meilė gruoblėtas mūro sienas paverčia stiklinėmis (psl. 183).

Kaip ir prieš tai skaityta apysakų knyga „Našlės rūtos“, ši irgi paprasta, graži, miela, tiesiog tobula. Kiekvienas namo gyventojas toks tarsi pažįstamas, kažkur matytas, sutiktas, bet dar kartu ir kažkuo nustebina, dar kažkokia smulkmena, būdo bruožu. Apysakoje tiek daug jausmų, užvertus knygą ji dar ilgai nepasimiršta, nenori užleisti vietos kitoms, galbūt ir naujesnėms, šiandien taip perkamoms, populiarioms knygoms…

Visada ateina rytas, kai tenka su kuo nors atsisveikinti visam laikui. Nesvarbu – žmogus tai ar šuo. Nuo to ryto prasideda naujas gyvenimas, gyvenimas nujaučiant, kad bus ir daugiau tokių atsiskyrimų, atsisveikinimų ir praradimų. Po to kiekviena džiaugsminga valanda apsineša kaip žalvaris nuodinga apnašų plėnele – suvokimu, kad viską, ką turime brangaus, vieną kartą teks prarasti. (psl. 22).

Labai graži apysaka. Labai patiko.

Įrašo “Dalia Urnevičiūtė. Stiklinis namas.” komentarų: 1

Komentavimo galimybė išjungta.