Diane Setterfield. Tryliktoji pasaka.

SETTERFIELD, Diane. Tryliktoji pasaka. [romanas]. Iš anglų k. vertė Aurelija Jucytė. Vilnius: Alma littera, 2006. 472 p.

– Mes žinome milijoną visokiausių istorijų, – pareiškė berniukas. (psl. 460).

Rodos, tų istorijų žinau ir aš. Gal ir ne milijoną, bet pakankamai daug. Man surasti ir perskaityti kažkokią originalią, neskaitytą, negirdėtą istoriją, kuri visiškai sužavėtų ir nustebintų, sunku.

Bet kartais juk to net ir nereikia.

Ši istorija, rodos, nieko naujo. Toks kažkur jau skaitytas, klasikinis angliškas romanas. Visi kažkada skaitėme Džeinę Eir Vėtrų kalną ar „Tesę iš d’Erbervilių giminės“ . Apie paslaptingą dvarą ir jo dar paslaptingesnius gyventojus. Išdykusius vaikus ir sumanią guvernantę. Protingiausius kaimelio gyventojus: daktarą ar advokatą. Netikėtai, iš neapykantos užsiliepsnojusią meilę. Vieną kitą vaiduoklį.

Nieko naujo.

Bet vis tiek, taip įdomu skaityti!

Kaip kokią pasaką. Nesvarbu, kad nujauti, kaip baigsis, svarbu, skaityti viską nuo pradžių ir neužbėgti įvykiams už akių.

Rytoj pradėsiu pasakoti jums apie savo gyvenimą: pradėsiu nuo pradžios, paskui papasakosiu vidurį, o užbaigsiu pabaiga. Viską – iš eilės, derama tvarka. Ir jokių gudrybių. Jokių dirsčiojimų per toli į priekį. Jokių klausimų. Jokių žvilgčiojimų vogčiomis į paskutinį puslapį. (pls. 67).

Žinoma, šis romanas kol kas dar nėra klasika, jis pritaikytas šiandieniniam skaitytojui, papildomai prisodrintas begalinės meilės knygoms, dvynių, išsiskyrimo, nevilties temų, šiokio tokio mistiškumo. Kažką žavės ir tai. Man „Tryliktoji pasaka“ pirmiausiai papasakojo žavią, paslaptingą dvaro istoriją iš praeities ir papildė skaitytinų knygų sąrašą klasikiniais anglų romanais.

Penkios valandos. Laikas plikyti arbatą. Ir dar kartą atsiversti „Tryliktąją pasaką“.