Jelena Minkina. Drugelio rytas.

MINKINA, Jelena. Drugelio rytas. [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Montvilienė. Vilnius: Alma littera, 2012. 336 p.

Gyvenime viskas susiję (psl. 185).

Labai norėčiau skaityti tik pačias geriausias knygas ir rašyti tik pačius gražiausius atsiliepimus.  „Drugelio rytas“  turėjo būti kaip tik tokia nepaprasta knyga, mokanti valdyti gyvenimą, pakreipti jį į gerąją pusę, pakeisti tai, kas regisi nepakeičiama.

Bet ar tokių knygų iš vis gali būti? O jei ji tokia ir yra, gal ją ir skaityti reikia kaip nors kitaip, nepaprastai?

Tačiau vis tiek: knyga įtrauks! Tikrai daug kartų norėjau ją paprasčiausiai numesti į šalį, nebeskaityti ir negaišti laiko. Negalėjau. „Drugelio rytas“, parašytas rusų psichogenetikos specialistės, prikaustė ir privertė perskaityti iki pabaigos.

Mėgstu rusų autorius, jų stilius man dažnai artimesnis, nei kitų kultūrų rašytojų. Dievinu fantastiką, mitus ir fantasy – velniai, raganos ir laiką skiriantys varteliai mane tikrai vilioja.

Aišku, aš esu skeptikė. Daug kuo netikiu, tikiu dalinai arba abejoju. Ypač visokiomis čakromis, velniškomis ir dieviškomis energijomis.  Arba kad tuoj tuoj gims dar vienas Zaratustra…

Bet koks įspūdingas skaitytojos atsiliepimas! Kas gi nenorėtų paskaityti Hario Poterio suaugusiems? Taip galvojau prieš atsiversdama knygą.

Skaitydama vis labiau stebėjausi. Siužetas vulgarokas ir nuspėjamas. Pamokymai, turintys pakeisti mano ir jūsų gyvenimus, beriami paskubomis, tarsi reikėtų tilpti į puslapių limitą. Visa knygos mintis tilptų į vieną citatą, tiesa gerą citatą, ir kurios dabar nepacituosiu, nenorėdama sugadinti džiaugsmo neskaičiusiems. Bet vis neapleido nuojauta, kad knyga parašyta tiems, kam  perskaityti Bulgakovo nuostabų romaną „Meistras ir Margarita“  – jau per sunki užduotis.

Pameni, Bulgakovo knygoje „Meistras ir Margarita“ buvo aprašytas Šėtono pokylis. O pas mus – tiesiog gryna orgija! (psl. 285).

Pabaigoje mane dar pritrenkė paskelbta tiksli Jėzaus atėjimo į žemę data. Pasaulio pabaigą jau beveik išgyvenome, dabar lauksime Jėzaus!

Bet visgi labai džiaugiuosi, kad perskaičiau „Drugelio rytą“. Juk tikrai savo gyvenimą valdome patys, o ne psichogenetikos specialistai, ir jų, kad ir kokios įtraukiančios bebūtų, knygos!