Marcelijus Martinaitis. Mes gyvenome.

MARTINAITIS, Marcelijus. Mes gyvenome [biografiniai užrašai].  Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 222 p.
2010 metų knyga

O vis dėlto aš gyvenau. (psl. 12).

Pamėgau lietuvių rašytojų knygas apie gyvenimą. Perskaičiau Justino Marcinkevičiaus, Romualdo Granausko, dabar va, ir  šią, Marcelijaus Martinaičio. Ankščiau tokių, dažnai nostalgiškų, su ilgesiu ir meile aprašytų atsiminimų nė varu nebūčiau skaičiusi.

O štai dabar skaitau, ir patinka.

Nors knyga – autoriaus vaikystės atsiminimai, bet temos, samprotavimai ir mąstymai – jau nebe vaikiški,  besikartojantys, o kai kur net tarsi prieštaraujantys patys sau. Nes juk atsiminimus užrašė jau nebe vaikas, o tarsi kitas, suaugęs žmogus į anuos, seniausiai praėjusius  įvykius įpynęs ir dabartinio žmogaus pasaulio.

Tekstą skaityti lengva, juk vaiko pasaulis visada įdomus, pasakojimas pradedamas ikisovietiniu ir baigiamas pokario laikotarpiu.

Ypač įstrigo požiūris į kaimą, į jo per didelį išaukštinimą atsiminimuose ir literatūroje.

Galbūt. Bet argi žmogus pasakodamas ar prisimindamas neturi įpročio pagrąžinti?

Ieškau ir toliau įdomių biografinių knygų.

Įrašo “Marcelijus Martinaitis. Mes gyvenome.” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Saulius Šaltenis. Atminimo cukrus. « Ką skaityti?

Komentavimo galimybė išjungta.