Lars Kepler. Smėlio žmogus

KEPLER, Lars. Smėlio žmogus [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2014. 587 p.

– Aš neturiu laiko, – pertraukė jis. – Einu sunaikinti Jono Linos. 

Ketvirtoji knyga apie komisarą Joną Liną. Be abejonės, tai kol kas geriausia iš visų skaitytų dalių (Hipnotizuotojo gerbėjai tikriausiai pasiginčytų), bet man tos supermoters Sagos Bauer personažas šį kartą labai patiko.

Netikėtai atsiranda mirusiu laikytas vyriškis. Jis buvo pagrobtas dar paauglystėje ir senai laikytas mirusiu. Panašu, kad kartu pagrobta jo sesuo irgi galėtų būti gyva. Atsinaujina senos neišaiškintos bylos, prisimenami įtariamieji, kurie saugiai sėdi sustiprinto rėžimo psichiatrijos skyriuose, sugrįžta senos širdgėlos. Komisarui tai irgi ne tik nauja byla, bet, galima sakyti, tai ir jo viso gyvenimo kova. Kas laimės? Klaustukas. Penktąją šios serijos dalį būtinai pasidėkite kur nors netoliese.

Knyga sunki, daug storų lapų, prirašytų dideliu šriftu. Atrodo daug, o prisėdi – ir nebėra. Šiek tiek trikdo pastraipos, kuriuose tik vienas sakinys. Kartais jame tik keletas žodžių. Tikriausiai autoriai taip bando sukelti įtampą ir įtempto veiksmo filmo įspūdį. Vertinant knygų populiarumą, panašu, kad jiems tai pavyksta. Nors finalines gaudynes tikrai leidau sau praleisti, nes na ir be aprašymų visiems aišku, kaip vyksta kovos, kuriuose nugali gerieji.

Daugiau.. Neturiu laiko daugiau rašyti. Einu skaityti penktosios dalies.