Philippe Claudel. Brodekas.

CLAUDEL, Philippe. Brodekas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 278 p.

Pagalvojau apie tai, ką visi tie žmonės, kuriuos pažinojau daugybę metų, ką tik padarė. Buvo jie ne pabaisos, o valstiečiai, amatininkai, fermų darbininkai, girininkai, smulkūs valdininkai. Taigi žmonės – kaip jūs ir aš. 

Brodekas, Brodekas, Brodekas… Romanas pasirodė dar prieš pastarąją knygų mugę (beveik prieš metus!), ir tai šiek tiek stebina – net aš, kuri daugiau ar mažiau knygomis ir jų naujienomis domiuosi, apie Brodeką beveik nieko nebuvau girdėjusi. Na gal viena ausimi, gal kažkur mintyse ir pasižimėjau, kad įdomu būtų paskaityti.

Aš vadinuosi Brodekas, ir aš čia niekuo dėtas. Tai pirmasis knygos sakinys. Ir nieko nėra geriau, kai tas pirmasis sakinys taip intriguoja. Kas tas Brodekas? Jis kažkokio kaimelio kažkur nenurodytoje šalyje gyventojas. Ir dar jis Fremdër, kuriam tenka užduotis aprašyti neseniai įvykusį Ereigniës.

O tada ir prasideda gėris. Pasakojimas, kaip minėjau, labai įtraukiantis: iš pradžių skaitytojui pateikiama tik viena kita detalė apie Brodeko ankstesnį gyvenimą, apie kaimelio žmones. Vėliau viskas susilipdo į bendrą paveikslą, kuris, kaip kažkur internete skaičiau, jei būtų filmas, galėtų būti tik nespalvotas.. Paskui suvoki, kad tas bendras paveikslas – kaip alegorija. Žmonių galimybių, kurioms nėra ribų. Žmonių fantazijos, kuri taip pat yra begalinė.  O jei ta fantazija panaudojama blogam, koks begalinis gali būti žmogaus žiaurumas? To niekas neįsivaizduoja.

Tai va. Ir dar yra Anderer. Ponas Sokratas ir Panelė Žiuli. Trijulė, netikėtai pasirodžiusi vieną rytą ir išjudinusi kaimelio gyvenimą.

Čia belieka apgailestauti, kad yra internetas. Kur viskas surašyta, išnagrinėta, aptarta. Kai iš skaitytojo atimamas tas suvokimo džiaugsmas, kad aha, čia autorius rašė apie tai.. o gal apie tai… Kažkada, kai pirmą kartą skaičiau Kamiu „Marą“ (tada dar nebuvo interneto!), tai buvo tik istorija apie vieną miestą užklupusį marą. Ir koks nuostabus jausmas, kai suvoki, kad tai kur kas daugiau, kad knygą galima skaityti ne kartą ir ne du.

Brodeką irgi galima skaityti ne kartą ir ne du. Nors labai mėgstu užsirašyti patikusias mintis, šį kartą to padaryti net nemėginau – per daug jau ten ką yra rašyti. Jau geriau bus paskaityti dar kartą. O vėliau galbūt dar. Ir dar.

Juk auka mane pavertė kitų patirta baimė – kur kas labiau negu neapykanta ar nežinau, koks kitas jausmas. Todėl, kad baimė kai kuriems sugniaužė gerklę, aš ir buvau įduotas budeliams, o tuos pačius budelius, tuos, kurie kadaise buvo tokie kaip ir aš, pabaisomis pavertė taip pat baimė, sudaiginusi blogio gemalus, nešiotus savyje, kaip visi mes savyje juos nešiojame.

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.