Philippe Claudel. Brodekas.

Philippe Claudel. Brodekas.

CLAUDEL, Philippe. Brodekas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 278 p.

Pagalvojau apie tai, ką visi tie žmonės, kuriuos pažinojau daugybę metų, ką tik padarė. Buvo jie ne pabaisos, o valstiečiai, amatininkai, fermų darbininkai, girininkai, smulkūs valdininkai. Taigi žmonės – kaip jūs ir aš. 

Brodekas, Brodekas, Brodekas… Romanas pasirodė dar prieš pastarąją knygų mugę (beveik prieš metus!), ir tai šiek tiek stebina – net aš, kuri daugiau ar mažiau knygomis ir jų naujienomis domiuosi, apie Brodeką beveik nieko nebuvau girdėjusi. Na gal viena ausimi, gal kažkur mintyse ir pasižimėjau, kad įdomu būtų paskaityti.

Aš vadinuosi Brodekas, ir aš čia niekuo dėtas. Tai pirmasis knygos sakinys. Ir nieko nėra geriau, kai tas pirmasis sakinys taip intriguoja. Kas tas Brodekas? Jis kažkokio kaimelio kažkur nenurodytoje šalyje gyventojas. Ir dar jis Fremdër, kuriam tenka užduotis aprašyti neseniai įvykusį Ereigniës.

O tada ir prasideda gėris. Pasakojimas, kaip minėjau, labai įtraukiantis: iš pradžių skaitytojui pateikiama tik viena kita detalė apie Brodeko ankstesnį gyvenimą, apie kaimelio žmones. Vėliau viskas susilipdo į bendrą paveikslą, kuris, kaip kažkur internete skaičiau, jei būtų filmas, galėtų būti tik nespalvotas.. Paskui suvoki, kad tas bendras paveikslas – kaip alegorija. Žmonių galimybių, kurioms nėra ribų. Žmonių fantazijos, kuri taip pat yra begalinė.  O jei ta fantazija panaudojama blogam, koks begalinis gali būti žmogaus žiaurumas? To niekas neįsivaizduoja.

Tai va. Ir dar yra Anderer. Ponas Sokratas ir Panelė Žiuli. Trijulė, netikėtai pasirodžiusi vieną rytą ir išjudinusi kaimelio gyvenimą.

Čia belieka apgailestauti, kad yra internetas. Kur viskas surašyta, išnagrinėta, aptarta. Kai iš skaitytojo atimamas tas suvokimo džiaugsmas, kad aha, čia autorius rašė apie tai.. o gal apie tai… Kažkada, kai pirmą kartą skaičiau Kamiu „Marą“ (tada dar nebuvo interneto!), tai buvo tik istorija apie vieną miestą užklupusį marą. Ir koks nuostabus jausmas, kai suvoki, kad tai kur kas daugiau, kad knygą galima skaityti ne kartą ir ne du.

Brodeką irgi galima skaityti ne kartą ir ne du. Nors labai mėgstu užsirašyti patikusias mintis, šį kartą to padaryti net nemėginau – per daug jau ten ką yra rašyti. Jau geriau bus paskaityti dar kartą. O vėliau galbūt dar. Ir dar.

Juk auka mane pavertė kitų patirta baimė – kur kas labiau negu neapykanta ar nežinau, koks kitas jausmas. Todėl, kad baimė kai kuriems sugniaužė gerklę, aš ir buvau įduotas budeliams, o tuos pačius budelius, tuos, kurie kadaise buvo tokie kaip ir aš, pabaisomis pavertė taip pat baimė, sudaiginusi blogio gemalus, nešiotus savyje, kaip visi mes savyje juos nešiojame.

Alice Feeney. Kartais aš meluoju.

Alice Feeney. Kartais aš meluoju.

FEENEY, Alice. Kartais aš meluoju [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2017. 334 p.

Žmonės gėrį ir blogį laiko priešingybėmis, bet jie klysta, gėris ir blogis yra tik vienas kito atspindys sudužusiame stikle.

Trileris – literatūros, televizijos ir kino žanras, kuriame įtampa, nerimas, laukimas bei jaudulys laikomi pagrindiniais elementais. Trileriai veikia žiūrovo nuotaiką: verčia jį nerimastingai tikėtis ir laukti atomazgos, stimuliuoja netikrumo jausmą, nuostabą, susierzinimą ir/arba siaubą. Trileriai skatina adrenalino išsiskyrimą ir sužadina emocijas. Kuriant filmą, priskiriamą trilerio žanrui, dažnai įpinami netikėti siužeto vingiai bei pasirenkamos žiūrovą klaidinančios situacijos. Trilerio siužete antagonistas įvairiais būdais kliudo protagonistui pasiekti savo tikslo.

Wikipediją pacitavau neatsitiktinai. Nors pradžia buvo labai šiaip sau, vėliau trileris įsisuko kaip tame apibūdinime. Amberė yra komoje, bet ta koma kitokia, mat moteris viską puikiai suvokia, mąsto, prisimena, jaučia. Tiesa, tie prisiminimai grįžta labai pamažu, kaip kokia dėlionė pažengusiems. Įvyko kažkokia nelaimė, greičiausiai avarija. Amberė klausosi jos aplankyti atėjusių artimųjų, mėgina prisiminti įvykius ir dar labiau painiojasi.

Pasakojimas padalintas į tris sluoksnius – Dabar-Anksčiau-Tada. Ir jei skaitytojas galvos (aš galvojau!), kad aha, taip ir maniau, čia gi viskas aišku, na taip tikriausiai ir baigsis, – tai nieko panašaus. Baigsis taip, kaip norės autorė, o skaitytojui liks bendraminčių komentarai feisbuke, goodreads spoileriai ir keli galimi variantai, iš kurių tikriausiai nei vienas nėra teisingas.

Trileris su pagreičiu. Šaunu, kad net pati paprasčiausia knyga priverčia pasukti smegenis.

Robert Seethaler. Tabakininkas.

Robert Seethaler. Tabakininkas.

SEETHALER, Robert. Tabakininkas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 199 p.

– Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!

Smagu, kad vos tik pamačius naują knygą, nuojauta šnabžda – skaityk mane, esu gera knyga. Dar smagiau, kai ta nuojauta neapgauna. Francelis, bernutis (koks žodis!) atvažiuoja į Vieną dirbti tabako krautuvėlėje pas  Otą Trsneką. Tabakininko klientai patys įvairiausi, vienas jų –  pats Sigmundas Freudas. Pasinaudodamas keliais cigarais, suskintais narsių vyrų ant saulėtų, derlingų San Chuan i Martineso upės krantų ir švelniai susuktais jų dailių moterų rankų, Francas susipažįsta su profesoriumi artimiau, ir tarp jų užsimezga draugystė.

Labai patiko. Pirmiausia, įdomus istorinis kontekstas. Laikai neramūs, ketvirto dešimtmečio pabaiga, bet Francui kas! Jis ką tik sutiko gražuolę čekę ir jau ketina dėl jos išprotėti. Gerai, kad vos už kelių gatvelių profesoriaus namai, o po langais stovi suoliukas, ant kurio susėdę jiedu kalbasi. Tiesa, šių pokalbių šiek tiek bijojau, labai jau jie visur akcentuojami. Bet be reikalo – jie tokie paprasti, o Francas vis auga ir keičiasi, jau, žiūrėk ir dingęs tas naivus bernelis…

Dar vienas labai didelis pliusas – na tiesiog vienas malonumas skaityti tokią prozą! Vietomis, ypač pradžioje, atrodė, kad autorius rašydamas šypsosi. Šypsosi net ir pabaigoje, kai skaitytojo veidas niaukiasi. Tobula. O dar tas pirkėjos liudijimas apie vienos nakties įvykius. Perskaitei ir skaityk dar kartą. Gražu.

O svarbiausia, pasakojimas taip susipina ir susilipdo, kad pabaigoje belieka tik atsidusti.

Nuo to laiko, kai jis Prateryje Francas surado ir čia pat prarado savo laimę, buvo praėję du mėnesiai. Du mėnesiai liūdnų dienų ir bemiegių naktų.
– Kaipgi prastai atrodai! – pakartojo Otas Trsnekas. – Šuniškai nusivaręs, jei tiksliau pasakius. Kaip pačios mirties nelabas senelis. Baltas it popierius, sulysęs it pagaikštis, mirtinai nusibaigęs ir mažiausiai dešimčia metų pasenęs. Jei ir toliau šitaip, galėsi kitąmet prašyti pensijos.
– Ne, ne, man viskas gerai, – skubiai patikino Francas ir pasilenkė prie laikraščio, išslydusio iš suglebusių rankų. – Gal mane lyg ir oras vargina, bet šiaip nieko blogo.
– O kuo gi tas oras netinka?
– Kad… truputį šaltoka.
– Tai juk dabar žiema.
– Taip, – tyliai atsiduso Francas, – žiema.
Tabakininkas per akinių viršų pažvelgė į savo mokinį, kuris mėgino su visa galva sulįsti į ekonomikos puslapius.
– Tai kas gi dar, išskyrus tą didžiai neįprastą aplinkybę, kad žiema šįmet užklupo mus jau gruodį, kas gi dar tave slegia?
Kelias sekundes vaikinas dar spyrėsi, bet galiausiai neišsilaikė. Laikraštis nučiuožė ant grindų. Francas pašoko nuo taburetės ir, atvertęs galvą į apdulkėjusias lubas, beviltiškai sušuko:
– Aš įsimylėjau!

Jana Vagner. Viešbutis

Jana Vagner. Viešbutis

VAGNER, Jana. Viešbutis [romanas]. Iš rusų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2018. 480 p.

Dabar jie žino, kad jų sielvartas nesimetriškas. Nevienodas. Kažkuris vienas, kažkuris jų, niūriai stovinčių aplink stalą su mirguliuojančiomis žvakėmis, tik apsimeta, kad sielvartauja. Kažkuris lygiai taip pat kaip jie raukosi ir tylomis ryja tamsų skystimą iš sunkios stiklinės, bet jis nenuoširdus. Kažkuris meluoja. Jiems atrodo, kad šis kažkuris, vienas jų, mielai pergalingai nusikvatotų ir aplėktų svetainę ratu, bet šito nedaro tik nenorėdamas išsiduoti. Žmonėms, kurie kartu daugybę metų, tai pernelyg baisi prielaida. Kaip tik ji ir atima žadą. 

Kaip smagu skaityti kokybišką prozą! Net nežinau kodėl knyga man taip patiko. Gal įdomia istorija, gal įvairiaspalviais veikėjais, gal kažkokiu kažkur giliai slypinčiu artumu, gal tiesiog tuo tekstu, kuris tikrų tikriausiai prikausto ir nepaleidžia, kviečia atsiversti knygą dar ir dar kartą. Ir tada nebesvarbu, kad veiksmo kaip ir nebėra (žiemos pūga ir dingusi elektra užspeičia draugų kompaniją viešbutyje), laikas kaip ir sustojęs – tai juk pats tinkamiausias metas pabendrauti, prisiminti, atrasti. Savo draugus ir save patį.

Taigi, turtingų draugų kompanija savaitei išsinuomoja viešbutį kalnuose su puikiomis slidinėjimo trasomis, ramybe, poilsiu ir neišsenkamu kiekiu alkoholio. Bet visai ne jis paskui sekančių įvykių kaltininkas. Laikinai nuo pasaulio atskirtame viešbutyje nužudoma jų draugė. Įtariamasis – vienas jų. Arba jie visi.

Pirma mintis buvo: ai, gal čia gal bus kaip kokiame S. Kingo „Švytėjime“. Arba A. Kristi detektyvuose. Bet lai tie palyginimai nesuklaidina – tie daugumai žinomi siužetai buvo visai laiku, vietoje ir tikrai nieko nesugadino, nieko nepamaišė. Ir visai neberūpėjo, kad čia ne Vongo ežeras, mirtino viruso nebusi, pasaulio pabaigos nebus. Nors… Gal nereikia nei mirtinų epidemijų, užtenka vieno viešbučio, vienos mirties, kelių vakarų prie žvakių šviesos. Ir…

Kažkur skaičiau, kad rusų kalba – turtingiausia. Nežinau, tikriausia, literatūrinė kalba – tai tikrai: net verstas tekstas toks sklandus, taip laisvai liejasi, teka, na, tiesiog yra labai gražus. Tikriausiai čia ir vertėjos talentas, ant viršelio esantis antspaudas dar labiau patvirtina vertimo kokybę. Na, bet spręskite patys.

Citatos [56]

Jana Vagner „Viešbutis“

O juk taip paprasta – džiaugtis. Gera kompanija, skaniu valgiu, kietu miegu. Visokiais niekais, kuriuos galima nusipirkti už pinigus. Tuo, kaip pasaulis prasiskiria prieš tave, kol esi sveikas ir stiprus. Tuo, kad gyveni. (psl. 415).

Išsigelbėjimas paskutinę sekundę – visada fokusas. Gyvenimo ir mirties klausimas (ir tai yra stebėtinas faktas) viską neretai lemia kaip tik smulkmenos. Sekundės ir milimetrai. Mikroskopiniai atsitiktinumai, neįtikinami sutapimai. Motina pabunda vidury nakties, nes kūdikis lopšyje nustojo kvėpuoti. Kulkos kapoja geležines sagtis nesužeisdamos, ledo luitas krinta nuo stogo trupučiuką pavėlavęs ir nudreskia nugarą, užuot suknežinęs galvą. Užsikirtusios pervažoje mašinos variklis užsiveda likus akimirkai, kai jai į šoną rėšis traukinys. Kiekvieną įvykių grandinę, vedančią į išsigelbėjimą, galima bandyt atsekti, atvynioti mažiausiai kelis žingsnius atgal, bet ankščiau ar vėliau logika būtinai įsirems į stebuklą. Į nepaprastai susiklosčiusias aplinkybes. (psl. 462).

Ko nežino Petia: ugniai nusispjaut. Ji tiktai ryja, bukai ir nepasotinamai, ir neketina vykdyti jokių pažadų. Ugniai neįmanoma prisigerinti, su ja negalima susitarti, ją galima tik sutramdyti. Atplėšti nuo jos mažą kąsnį ir įkišti į ketaus dėžutę, apdėti plytomis ir laikyti pusbadžiu, ir paskui net silpną, pataikaujančią ir likusią be laisvės sekti be atvangos, kaip sekamas uždarytas už grotų žudikas. Neatsipalaiduoti, neatsukti nugaros. Visada prisiminti, kad vienintelis ugnies noras – ištrūkti į laisvę ir ryti. Kad ji tai padarys nedelsiant, vos tik jos naivūs kalintojai pamirš atsargumą ir suklys. (psl. 452).

Draugystė neretai išauga iš mažmožio. Absoliutus sielų giminingumas nepasiekiamas, ieškoti idealo – naivu, o vienatvė ne kiekvieno jėgoms, todėl dauguma mūsų negali pernelyg aikštytis. Sutapimas per kelis taškus – jau pergalė: pavyzdžiui, panašus humoro jausmas ir šunų meilė arba potraukis prie klasikinės muzikos ir mokėjimas linksmai gerti iki ryto. Beviltiškais atvejais pakanka tik panašių aplinkybių: šiuo principu draugauja jaunos motinos, pasmerktos tai pačiai smėlio dėžei, nedidelių firmų jaunesnieji vadybininkai ir kaliniai bendrose kamerose. (psl. 433).

Pasaulyje, kuriame dar nėra mirties, viskas pataisoma. Nudegimai, mėlynės, nubrozdinti keliukai ir lūžusios rankos sugyja. Nemalonūs prisiminimai išsitrina. O perskelta lūpa tėra perskelta lūpa. Šešiametis žmogus visus įvykius sutinka kaip savaime suprantamus, nes jam niekas nesakė, kurie jų neteisingi. Skalė kol kas nenubraižyta, kriterijų nėra. Pasaulis neprivalo būti koks nors, jis tiesiog yra; ir gavus į veidą už tai, kad per garsiai kramtei obuolį arba išliejai sriubą, arba staiga nusikvatojai suaugusiems žiūrint rimtą filmą, tu neginčiji bausmės. Nesipirktini ir nemaištauji. Tiesiog mokaisi valgyt obuolį be garso ir laikyti liežuvį už dantų. (psl. 357)

Kiekviename ginče, net pačiame menkiausiame (žino Maša) galimas negrįžtamas taškas. Nenuspėjamas lūžis. Momentas, kai svarbu jau ne ginčo objektas ir ne tai, nuo ko jis prasidėjo ir kodėl, net netai, kas teisus. Tą akimirksnį taisyklės dingsta ir neregima leistino riba laikinai išnyksta. Iškirtęs iš tikrovės žmogus lieka vienas su savo demonais, prieš kuriuos per daug nuogas ir beginklis, per daug sukrėstas ir todėl nejaučia nei gailesčio, nei gėdos, nesidairo, nebijo. Jis trokšta vieno: užbaigti savo kančias – ir pasirengęs sumokėti bet kokią kainą. Muštynėse, kare arba ginče galima arba laimėti, arba pralaimėti. Šimtas tūkstančių evoliucinės atrankos metų rėkia jam į ausis, stumia į nugarą; net išsigandę ir kenčiantys žmonės dažniausiai pasirenka pergalę. Paprastą, šiurkščią, tiesmukišką. Greitą. Jie negali susilaikyti. Ištraukai į paviršių draudžiamiausius argumentus. Ar tiesiog trenkia varžovui kėde per galvą. (psl. 285).

Suaugusiam, subrendusiam žmogui (žino Maša) nepadoru būti nelaimingam. Neleistina skųstis pernelyg dažnai. Aišku, pavienės didelės tragedijos, pavyzdžiui, skyrybos, bankrotas ar mirtis šeimoje, duoda teisę būti silpnam, kuriam laikui sugniužti. Mesti darbą, nebežiūrėti į veidrodį ir nekelti kojos iš namų. Raudoti draugams ant rankų arba kratytis jų įkyraus rūpesčio. Vis dėlto reikia prisiminti, jog net baisus sielvartas turi galiojimo laiką, kurį nutęsti nemandagu. O jau lįsti prie draugų su savo kasdieninėmis nesėkmėmis – išvis neatleistina. Taškas, kuriame tu esi sulaukęs gyvenimo vidurio, ir yra tavo paties pasirinkimas. Šiame amžiuje tai, kad esi nelaimingas, jau nepateisinama. Akivaizdu, jog esi tiesiog silpnas, piktas arba kvailas. To nusipelnei arba pats norėjai. Vienaip ar kitaip, esi vasarą pračirškavęs tuščiagarbis žiogas. Niekam tikęs, nereikalingas. Laimingos skruzdėlės negali tavęs gailėti pernelyg ilgai, tam jos neturi laiko (psl. 277).

— Papasakokite man ką nors, – prašo ji. – Papasakokite apie vaikus.
Kaip paaiškinti meilę, galvoja Liza. Suspausti pasakojimą į dvi, į keturias minutes? Nuo ko pradėti? Pavyzdžiui, dviejų metukų jam užaugo garbanos – sunkios, glotnios, į jas galėjai įkišti pirštą. O jeigu imdavo verkti, norėdavai verkti kartu su juo, kas kartą, net jei ašarų priežastis būdavo kokia nereikšminga smulkmena, sakytum riba tarp mano kūno ir jo dar nebuvo nusistovėjusi ir viskas, kas kankindavo vieną mudviejų, lengvai persiliedavo kitam. Persisunkdavo lyg per akytą membraną. Mūsų buvo bendras kontūras, viena medžiagų apykaita. Vos jis užmigdavo, ir man imdavo lipti akys. Kai įsipjoviau pirštą, jis pabudo gretimame kambaryje ir suriko.
To laikotarpio šeimos albumuose nėra jokių kitų nuotraukų, tik jo. Kol buvo vystomas, dariau šimtus beveik vienodų nuotraukų: štai jis miega pritraukęs kojytes prie pilvo, štai tarp šviesučių antakių susimetė raukšlelė, štai jis prasimerkė, rauko nosį, ruošiasi verkti. Netobula kūdikio mimika, nesuvokiama pašaliniams, dabar neaiški net man, tada turėjo didžiulę vertę, ir aš spragsėjau kadrą po kadro, tarsi jau atspėjusi, kad neįstengsiu nei išsaugoti, nei įsiminti. Kad jį prarasiu.
Ir praradau visus: pirmiausia kūdikį, neįkainojamą ir trapų, kuris rausvame nuo kalio permanganato vandenyje iškart virsdavo slidžia žuvele. Paskui šypsulingą mažylį putliais skruostais, kuris sverdėdamas bėgdavo pas mane išskėtęs rankas. Ir liesą paauglį, nepakenčiantį mano prisilietimų, ir dvidešimtmetį, kuris visiškai išvažiavo, o į skambučius atsiliepia trumpai, lyg būtume vos pažįstami.
Jie išnyko nepastebimai, vienas paskui kitą, ir aš nė karto neįstengiau pagauti perėjimo, bet albumuose – tūkstančiai kiekvieno mano praradimo įrodymų. Jam netrukus dvidešimt treji, taigi ir vėl kaipmat prapuls, jo vietoj atsiras kitas, kurio kol kas nepažįstu, ir aš vėl nesusigaudysiu, kaip čia taip įvyko. Tiesiog mylėsiu juos visus, savo būsimus nepažįstamus sūnus, kai jiems bus dvidešimt aštuoneri arba trisdešimt penkeri, arba keturiasdešimt. Garbanotus ir nuplikusius, vedusius kokią nors kvaišą, liesus ir storus, išsiskyrusius ar laimingus, bučiuojančius savo naujagimiams vaikeliams kulniukus – visokius. Be jokių išlygų. Iki galo.
Aš tik nesuprantu, kur berniukai. Mažas, šviesus, garbanotas ir plonu balsu, bijantis tamsos ir truputį švepluojantis, kuris apkabina man kaklą ir šnibžda: aš myliu tave kaip tigras. Ne, kaip dramblys! Kada jis iš manęs buvo atimtas ir kodėl šito neprisimenu? Aš jo taip pasiilgau. Labiausiai ilgiuosi kaip tik jo.
Paklausyk manęs. Manęs niekas neperspėjo, o tai svarbu: jų neįmanoma susigrąžinti. Jų nėra, niekur. Kartais sekundę vienas tavo prarastųjų vaikiukų šmėsteli suaugusio žmogaus veide, tačiau tik atsitiktinai. Jų negalima prisišaukti, negalima paliesti, negalima sulaikyti. Jie tau daugiau nepriklauso.
Bet aš dabar nors žinau – ar klausaisi? Žinau, jog šitai pasikartos, – su kiekvienu mano vaiku, – ir ruošiuosi iš anksto. Nebesu nerūpestinga. Negaištu laiko niekams, nekraipau galvos. Kol jie su manimi, žiūrėsiu į juos, visą laiką – tik į juos. Neatitraukdama akių. (psl. 410-412).

Kate DiCamillo. Tigro šuolis.

Kate DiCamillo. Tigro šuolis.

DICAMILLO, Tigro šuolis [apysaka]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 116 p.

Rasti tigrą buvo neabejotina sėkmė. Juk jis tiesiog slampinėjo po mišką už „Kentukio žvaigždės“, nieko neieškojo, ėjo kur akys veda ir vylėsi pasiklysti ar sutikti išbadėjusį lokį, kad daugiau niekada nereikėtų eiti į mokyklą.

Štai tokia paprasta buvo šeštoko Robo svajonė. Dar jis svajojo, kad įvairūs negalvotiniai, sukrauti jo įsivaizduojamame lagamine, niekada iš ten neištrūktų. O to tikrai neatsitiks, jei ant lagamino pasodinsi tigrą.

Šiek tiek painu? Gerai, viskas buvo daug paprasčiau. Ne pačius linksmiausius dalykus išgyvenantys Robas ir Siksta turi daug tokių negalvotinių. Daug kas pasikeis, kai jie abu susitiks ir susidraugaus. Labai daug kas pasikeis, kai Robas savo draugei papasakos savo didžiausią paslaptį. Apie tigrą.

Istorija graži. Viršelis dar gražesnis. Pavadinimas įkvepiantis. Na o tigro akys – tai tikrai gelsvos, spindinčios ir veriančios kiaurai (nuotraukoje nesimato). Šiek tiek gal sakyčiau per daug dramos, liūdesio ir skausmo. Nuotykiai vietoj to būtų neabejotinai geriau. O ir tigras galėjo suvaidinti didesnį vaidmenį. Bet jis juk laukinis žvėris, kas gi jam rūpi?

Robui skaudėjo, bet jis neverkė. Jis niekada neverkia. Jis tikras neverkimo profas. Didžiausias neverksnys pasaulyje. O šiandien Robui dar padeda tigras. Tereikia pagalvoti apie tigrą ir jis jau nepravirks. Niekada.

Margaret Atwood. Tarnaitės pasakojimas.

Margaret Atwood. Tarnaitės pasakojimas.

ATWOOD, Margaret. Tarnaitės pasakojimas [romanas]. Baltų lankų rinktinė proza. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2012. 332 p.

Tai, prie ko priprantama, sakydavo Teta Lidija, atrodo įprasta. Dabar jums neatrodo įprasta, bet po kiek laiko atrodys. Tai atrodys įprasta.

Iš pradžių buvau labai skeptiška. Kas gi galėtų pranokti „Oriksę ir Griežlį“? Gal čia tik gerai pasisekusi reklaminė akcija, prieš keletą metų nurausvinusi visų įmanomų knygų skaitytojų tinklaraščius ir socialinių tinklų paskyras? Skaičiau! Patiko! Įspūdinga! Nepamirštama! – tai tik keli epitetai iš milžiniško knygos liaupsių katilo. Ir ne be reikalo.

Fredinė yra Tarnaitė. Ne, jai nereikia skalbti, plauti, lyginti ar gaminti valgį. Priešingai – ja rūpinamasi, ji valgo sveiką maistą ir geria įvairius vitaminus. Kasdien ji su kita netoliese gyvenančia Tarnaite eina apsipirkti, dalyvauja kartas nuo karto vykstančiuose renginiuose. Tai ir viskas. Tiesa, ji turi padaryti vieną svarbų darbą – pagimdyti savo Vadui ir jo Žmonai sveiką vaiką. O, kad tai būtų taip paprasta! Būtų… Gal ir būtų lengviau, jei ne tie vaiduokliai iš praeities, kai kažkada, rodos, seniai, seniai, Tarnaitės turėjo savo šeimas, savo pinigų, galėjo mokytis, dirbti… Galėjo netgi skaityti!

Knyga melancholiška. Laikas, kai nėra kuo užsiimti, slenka stebėtinai lėtai. Bet vėliau su kiekvienu puslapiu įspūdis stiprėja, emocijos kaista, širdis pradeda plakti greičiau.. Keletas detalių iš praeities, keletas netikėtų įvykių ir tenka pripažinti – gal ir visai gerai. Netgi labai. Man, kaip fantastikos fanei įspūdį dar sustiprina ir pats žanras. Ar tai distopija? Gal. Bet likęs pasaulis nepasikeitęs. Istorija vyksta naujoje Gileado respublikoje.  Alegorija? Taip, žinoma, kokiose knygose jų nebūna? Fantastika – taip/ne, juk tokių Gileadų galima rasti ir šiandien. Tereikia pasukti žvilgsnį, pavyzdžiui, į rytus. Bet juk ten viskas taip įprasta, ar ne? Kitaip ir būti negali. O neseniai iškovota moterų teisė vairuoti automobilį netgi parodoma per žinias. Kaip egzotiška…

Tai kuris gi laimi? Griežlys ar Fredinė? Jei Griežlys – didelis pyragas, tai Tarnaitės pasakojimas – tik jo kąsnis. Bet toks pat kokybiškas ir skanus.