Alice Feeney. Kartais aš meluoju.

Alice Feeney. Kartais aš meluoju.

FEENEY, Alice. Kartais aš meluoju [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2017. 334 p.

Žmonės gėrį ir blogį laiko priešingybėmis, bet jie klysta, gėris ir blogis yra tik vienas kito atspindys sudužusiame stikle.

Trileris – literatūros, televizijos ir kino žanras, kuriame įtampa, nerimas, laukimas bei jaudulys laikomi pagrindiniais elementais. Trileriai veikia žiūrovo nuotaiką: verčia jį nerimastingai tikėtis ir laukti atomazgos, stimuliuoja netikrumo jausmą, nuostabą, susierzinimą ir/arba siaubą. Trileriai skatina adrenalino išsiskyrimą ir sužadina emocijas. Kuriant filmą, priskiriamą trilerio žanrui, dažnai įpinami netikėti siužeto vingiai bei pasirenkamos žiūrovą klaidinančios situacijos. Trilerio siužete antagonistas įvairiais būdais kliudo protagonistui pasiekti savo tikslo.

Wikipediją pacitavau neatsitiktinai. Nors pradžia buvo labai šiaip sau, vėliau trileris įsisuko kaip tame apibūdinime. Amberė yra komoje, bet ta koma kitokia, mat moteris viską puikiai suvokia, mąsto, prisimena, jaučia. Tiesa, tie prisiminimai grįžta labai pamažu, kaip kokia dėlionė pažengusiems. Įvyko kažkokia nelaimė, greičiausiai avarija. Amberė klausosi jos aplankyti atėjusių artimųjų, mėgina prisiminti įvykius ir dar labiau painiojasi.

Pasakojimas padalintas į tris sluoksnius – Dabar-Anksčiau-Tada. Ir jei skaitytojas galvos (aš galvojau!), kad aha, taip ir maniau, čia gi viskas aišku, na taip tikriausiai ir baigsis, – tai nieko panašaus. Baigsis taip, kaip norės autorė, o skaitytojui liks bendraminčių komentarai feisbuke, goodreads spoileriai ir keli galimi variantai, iš kurių tikriausiai nei vienas nėra teisingas.

Trileris su pagreičiu. Šaunu, kad net pati paprasčiausia knyga priverčia pasukti smegenis.

Jana Vagner. Viešbutis

Jana Vagner. Viešbutis

VAGNER, Jana. Viešbutis [romanas]. Iš rusų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2018. 480 p.

Dabar jie žino, kad jų sielvartas nesimetriškas. Nevienodas. Kažkuris vienas, kažkuris jų, niūriai stovinčių aplink stalą su mirguliuojančiomis žvakėmis, tik apsimeta, kad sielvartauja. Kažkuris lygiai taip pat kaip jie raukosi ir tylomis ryja tamsų skystimą iš sunkios stiklinės, bet jis nenuoširdus. Kažkuris meluoja. Jiems atrodo, kad šis kažkuris, vienas jų, mielai pergalingai nusikvatotų ir aplėktų svetainę ratu, bet šito nedaro tik nenorėdamas išsiduoti. Žmonėms, kurie kartu daugybę metų, tai pernelyg baisi prielaida. Kaip tik ji ir atima žadą. 

Kaip smagu skaityti kokybišką prozą! Net nežinau kodėl knyga man taip patiko. Gal įdomia istorija, gal įvairiaspalviais veikėjais, gal kažkokiu kažkur giliai slypinčiu artumu, gal tiesiog tuo tekstu, kuris tikrų tikriausiai prikausto ir nepaleidžia, kviečia atsiversti knygą dar ir dar kartą. Ir tada nebesvarbu, kad veiksmo kaip ir nebėra (žiemos pūga ir dingusi elektra užspeičia draugų kompaniją viešbutyje), laikas kaip ir sustojęs – tai juk pats tinkamiausias metas pabendrauti, prisiminti, atrasti. Savo draugus ir save patį.

Taigi, turtingų draugų kompanija savaitei išsinuomoja viešbutį kalnuose su puikiomis slidinėjimo trasomis, ramybe, poilsiu ir neišsenkamu kiekiu alkoholio. Bet visai ne jis paskui sekančių įvykių kaltininkas. Laikinai nuo pasaulio atskirtame viešbutyje nužudoma jų draugė. Įtariamasis – vienas jų. Arba jie visi.

Pirma mintis buvo: ai, gal čia gal bus kaip kokiame S. Kingo „Švytėjime“. Arba A. Kristi detektyvuose. Bet lai tie palyginimai nesuklaidina – tie daugumai žinomi siužetai buvo visai laiku, vietoje ir tikrai nieko nesugadino, nieko nepamaišė. Ir visai neberūpėjo, kad čia ne Vongo ežeras, mirtino viruso nebusi, pasaulio pabaigos nebus. Nors… Gal nereikia nei mirtinų epidemijų, užtenka vieno viešbučio, vienos mirties, kelių vakarų prie žvakių šviesos. Ir…

Kažkur skaičiau, kad rusų kalba – turtingiausia. Nežinau, tikriausia, literatūrinė kalba – tai tikrai: net verstas tekstas toks sklandus, taip laisvai liejasi, teka, na, tiesiog yra labai gražus. Tikriausiai čia ir vertėjos talentas, ant viršelio esantis antspaudas dar labiau patvirtina vertimo kokybę. Na, bet spręskite patys.

Dirk Kurbjuweit. Baimė.

Dirk Kurbjuweit. Baimė.

KURBJUWEIT, Dirk. Baimė [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 190 p.

Užuot puolę į pusrūsį, tą vakarą ilgai diskutavome. Netrukus supykau, nes Brunas užspeitė mane į kampą kaip skystablauzdį, kaip vyrą, kuris ne ginasi, o tik stebi, kaip bus sudorota jo šeima. Prieštaravau, kad civilizacijai galas, jeigu net tokie žmonės kaip aš griebsis barbariškų veiksmų. Nesipūsk, rėžė broliukas, tiesiog išmalk tam niekšui snukį, o civilizacija jau kaip nors išgyvens.

Prisiskaičiusi atsiliepimų, kaip romanas sukrėtė, privertė susimąstyti, pasverti gyvenimo vertybes ir panašiai, šiek tiek išsigandau. Vasara gi dar, jokių filosofijų nenoriu.  Ir tada pamačiau, kad versta iš vokiečių kalbos! Na, vokiečių autorių skaitiniai šią vasarą buvo ypatingai nusisekę, tai daugiau nebeabejojau.

Nežinau, ar tai yra detektyvas. Tiesa, viena mirtis yra, bet žudikas įvardintas jau pirmuose puslapiuose. Nežinau, ar tai koks psichologinis trileris. Istorija neskubri, architektas Randolfas Tyfentaleris aprašo neseniai vykusius įvykius. Kartas nuo karto prisimindamas savo vaikystę, pasvarstydamas apie santykius su artimaisiais, ypač su žmona Rebeka. Gerokai iki tos dienos, kai jie susipažįsta su ponu Tiberijumi, kuris netrukus ganėtinai patampys jiems nervus. Bet ne tik jiems. Skaitytojams irgi.

Labai patiko. Istorija įtaigi. Ne tik dėl juntamos baimės. Įdomu buvo skaityti apie tą padalintą Berlyną, buvusias Rytų ir Vakarų Vokietijas, atominio karo baimes. Daug vėliau, kuomet scenoje pasirodo ponas Tyberijus, nuotaikos keičiasi, veikėjų poelgiai darosi isteriški, skaitytojo, beje – irgi. Nagi, ką čia darote! Juk tai absurdas! Negi tikrai tas Randolfas visiškas lepšis! Gi daryk ką nors! Kokios čia paistalynės apie teisinę visuomenę… Pala. Paistalynės? Tai ką būčiau dariusi aš? O ką darytum tu?

Po paskutiniu metu skaitytų knygų kokybiško detektyvo kartelė buvo kilstelėta ganėtinai aukštai. „Baimė“ įveikė ją be didelių pastangų.

Jane Harper. Sausra

Jane Harper. Sausra

HARPER, Jane. Sausra [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 336 p.

– Čia taip stinga vandens. Visas miestas kraustosi iš proto.

Tos kelios savaitės, kai vasara pagaliau nusprendė priminti apie save, kai žolynai tiesiog išdegė ir pagelto, kai apsiginklavus kibirais ir laistytuvais reikėjo gelbėti dar nenugeibusius augalus, o prakaitas žliaugė taip, kad nebebuvo net prasmės jo šluostytis, pasirodo, tebuvo vienas juokas. Kievaros miestelyje sausra tęsiasi jau du metus, ir, kaip vėliau paaiškino google, tai nėra nieko neįprasto. O žmonės ten gyvena sau, ir tiek. Na, kai kurie kartais tikrai kraustosi iš proto.

Viršelyje parašyta, kad jei ketinate šiemet perskaityti tik vieną detektyvą, skaitykite šitą. Perskaičiau, kaip gi reikėtų atsispirti, nors ir žinau, kaip kartais tie užrašai yra toli nuo tiesos. Bet tikrinam. Aronas Falkas grįžta į savo vaikystės miestelį laidoti netikėtai nusižudžiusio draugo. Sugrįžta daug prisiminimų. Kyla daug neaiškumų. Tik ta niūri nuotaika, kuri tąsyk išvijo jį su tėvu iš miestelio – ta pati. Ta nuotaika ir priverčia jį, kartu su vietiniu pareigūnu, imtis neoficialaus tyrimo ir pabandyti pasiaiškinti, kas gi čia vyko/vyksta?

Tokia tai lėta, psichologinė istorija. Niekas niekur neskuba, veiksmas lėtas, netrukdantis pasinerti į praeitį ir prisiminimus. Nieko netrūko, nieko nebuvo per daug. Kažkiek priminė Johan Theorin „Prieblandą“. Mano iškepusioms smegenims buvo pats tas.

Priešingai nei rekomendacija ant viršelio, Sausros siūlyčiau neaplenkti netgi tuo atveju, jei per metus perskaitote daugiau nei vieną detektyvą. Taip įtaigiai karščiu, vasara, praeitimi, neapykanta, pažeminimu, dabartimi alsuojančių istorijų daug nėra.

Lars Kepler. Žaidimų aikštelė.

KEPLER, Lars. Žaidimų aikštelė [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 476 p.

O ką, jeigu ji iš tiesų matė pirmąją mirusiųjų karalystės stotelę. Kaip tą kartą Kosove.

Na, visi Keplerių fanai, apeikit šį postą, kaip kad paaugliai sako. Nes dabar išsisakysiu apie knygą, kuri šiandien knygų klube kainuoja 16 Eur (su nuolaida!!!).

Tikriausiai užtektų parašyti, kad tai yra visiškas šlamštas, ir padėti tašką. Ji daugiau neverta nei vieno sakinio.

Bet vardan tų ankstesnių Jono Linos serijos knygų, galima pridurti dar keletą.

Aš manau, kad Kepleriams nesiseka įdomiai aprašyti veiksmo scenų. Na, tose ankstesnėse knygose kaip ir viskas gerai: įdomu, intrigos pakanka, bet kaip artėjama prie finalo ir prasideda būtinoji finalinė kova tarp gėrio ir blogio, visada būna ne kas… Žaidimų aikštelė nėra Jono Lino serijos knyga. Ji kitokia. Ji visa tarsi kova. Veiksmo daug. Kraujo daug. Bet.. Juk Kelperiams nesiseka rašyti veiksmo scenų. Atrodo, kad skaitytum nelabai pažangaus moksleivio rašinėlį.

Reikėjo laiko priprasti. Mintis įdomi, bet tai pati tragiškiausia Keplerių knyga. Ir būtent idėjos išpildymu.

Bet tikriausiai po Grass dauguma knygų atrodytų visiškas šlamštas. Pernelyg skirtingos kategorijos.

Dmitry Glukhovski. FUTU.RE

GLUKHOVSKY, Dmitry. FUTU.RE. Ateitis. [romanas]. Iš rusų k. vertė Mikas Trečiokas. Vilnius: Novelita, 2014. 512 p.

Kodėl metei mane, kodėl taip lengvai metei? Aš nepaklusau Šrejeriui, spjoviau į įsakymus, nusišlapinau ant mūsų šventojo Kodekso, nesugebėjau tavęs nužudyti, slėpiau tave savo namuose, pamečiau galvą, mačiau tave visuose savo sapnuose, nedulkinau tavęs, kai buvai apkvaitusi ir siūleisi man, nes norėjau ne išdulkinti, o mylėtis su tavimi, nepaisydamas visų draudimų mačiausi su tavimi antrą ir trečią kartą, svajojau gyventi su tavimi – įsisvajojau – galvodamas, kaip mane už tai kastruos ir gyvą įmes į šiukšlių smulkintuvą! Kaip galėjai mane čia palikti vieną? Aš juk be tavęs negaliu gyventi! Girdi!

Na kur girdėta, kad distopiniame romane būtų tiek ašarų! Dėl meilės. Nors, gal ir gerai, kad dėl meilės – visos kitos priežastys, galėjusios palaužti Nemirtingąjį, būtų nepateisinamos.

Jei nemaišau – FUTU.RE yra kūrybos internete rezultatas. Pradėtas publikuoti internete, sulaukęs skaitytojų palaikymo, laisvai prieinamas, o, galų gale ir išleistas standartiniu knygos pavidalu. O gal ir ne, gal tai buvo Metro. Bet kuriuo atveju ji turi ne tik savo skaitytoją, bet ir savo svetainę.

Trečioji šio autoriaus istorija iškrapšto žmoniją iš požeminio Metro į žemės paviršių. Tiksliau į keliasdešimt ar daugiau kilometrų į dangų besistiebiančius dangoraižius. Mat 25 amžiuje tos žemės ne kas ir belikę, vis gausėjančiai žmonių populiacijai jau nebeužtenka vietos. Kadangi amžino gyvenimo eliksyras jau seniai atrastas, belieka imtis radikalių priemonių: visiškai apriboti gimstamumą. Kaip visada tokiais atvejais atsiras maištininkų, kuriuos tenka kontroliuoti Nemirtingiesiems. Janas Nachtigalis Du Tė – vienas iš jų.

Distopinis romanas apie ateities Europą. Pakankamai įtraukiantis ir įdomus, 500 puslapių neprailgo, nebent tik tie momentai, kai Nemirtingasis Septyni Šimtai Septynioliktas verkšlena dėl nenusisekusios meilės. Kas tai (ir dar kelioliką kitų savigraužos epizodų) ištvers, turės gana neblogą distopinį skaitinį.

Google sako, kad autorius yra parašęs ir daugiau knygų. Skaityčiau.

S.K. Tremayne. Ledo dvynės.

TREMAYNE, S.K. Ledo dvynės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 328 p.

— Bet Kirstė  vis dar gyva. Ji čia, Lidijos viduje.
— Taip.
— Užspeista Lidijos ir kovojanti, kad būtų išgirsta.
— Taip.
— Velnias, – tarstelėjo Džošas. — Kokia painiava!

Iš kart vos perskaičius, viskas buvo aišku. Kas žuvo, kaip žuvo ir kas kaltas. Vėliau suabejojau: juk galėjo būti ir visai priešingai. Dabar, kai rašau, aišku tik viena – pabaigos taip ir nesupratau. Greitai perverčiu paskutinius skyrius ir visai susipainioju. Puiku. Neprošal kartais pakrutinti smegenis ir skaitant paprastą detektyvą.

Nors gal jis ir ne visai paprastas. Jokios mistikos kaip ir nėra. Tiesiog nelaimė po nelaimės. Vienas vaikas žuvo, kitas sakosi esąs ne tas, kuo jį laiko tėvai. Mat jie buvo dvyniai. Identiški. Tėvai suabejoja – man šiek tiek jų abejonės keistos (neskirti savo vaikų?). Dar įdomiau, kad šeima nusprendžia atsiskirti nuo visuomenės ir persikelti gyventi į kažkokią salą. Į namus, kurie tik dar labiau slegia, gniuždo ir neleidžia pasveikti.

Bet viskas nėra šiaip sau. SK Tremayne yra rašytojo, kurio tikrosios pavardės dabar neatsimenu, pseudonimas. Rašytojas su patirtimi, ne koks naujokas.  Audrius Ožalas romaną apibūdina kaip protingą psichologinį trilerį. O man tai buvo visai neblogas paskutinis metų detektyvas. Tik fotografijos, kurios kaip ir turėjo būti gražios, tokios nebuvo.

Tai kuri visgi liko gyva? Kirstė ar Lidija?