Margaret Atwood. Tarnaitės pasakojimas.

Margaret Atwood. Tarnaitės pasakojimas.

ATWOOD, Margaret. Tarnaitės pasakojimas [romanas]. Baltų lankų rinktinė proza. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2012. 332 p.

Tai, prie ko priprantama, sakydavo Teta Lidija, atrodo įprasta. Dabar jums neatrodo įprasta, bet po kiek laiko atrodys. Tai atrodys įprasta.

Iš pradžių buvau labai skeptiška. Kas gi galėtų pranokti „Oriksę ir Griežlį“? Gal čia tik gerai pasisekusi reklaminė akcija, prieš keletą metų nurausvinusi visų įmanomų knygų skaitytojų tinklaraščius ir socialinių tinklų paskyras? Skaičiau! Patiko! Įspūdinga! Nepamirštama! – tai tik keli epitetai iš milžiniško knygos liaupsių katilo. Ir ne be reikalo.

Fredinė yra Tarnaitė. Ne, jai nereikia skalbti, plauti, lyginti ar gaminti valgį. Priešingai – ja rūpinamasi, ji valgo sveiką maistą ir geria įvairius vitaminus. Kasdien ji su kita netoliese gyvenančia Tarnaite eina apsipirkti, dalyvauja kartas nuo karto vykstančiuose renginiuose. Tai ir viskas. Tiesa, ji turi padaryti vieną svarbų darbą – pagimdyti savo Vadui ir jo Žmonai sveiką vaiką. O, kad tai būtų taip paprasta! Būtų… Gal ir būtų lengviau, jei ne tie vaiduokliai iš praeities, kai kažkada, rodos, seniai, seniai, Tarnaitės turėjo savo šeimas, savo pinigų, galėjo mokytis, dirbti… Galėjo netgi skaityti!

Knyga melancholiška. Laikas, kai nėra kuo užsiimti, slenka stebėtinai lėtai. Bet vėliau su kiekvienu puslapiu įspūdis stiprėja, emocijos kaista, širdis pradeda plakti greičiau.. Keletas detalių iš praeities, keletas netikėtų įvykių ir tenka pripažinti – gal ir visai gerai. Netgi labai. Man, kaip fantastikos fanei įspūdį dar sustiprina ir pats žanras. Ar tai distopija? Gal. Bet likęs pasaulis nepasikeitęs. Istorija vyksta naujoje Gileado respublikoje.  Alegorija? Taip, žinoma, kokiose knygose jų nebūna? Fantastika – taip/ne, juk tokių Gileadų galima rasti ir šiandien. Tereikia pasukti žvilgsnį, pavyzdžiui, į rytus. Bet juk ten viskas taip įprasta, ar ne? Kitaip ir būti negali. O neseniai iškovota moterų teisė vairuoti automobilį netgi parodoma per žinias. Kaip egzotiška…

Tai kuris gi laimi? Griežlys ar Fredinė? Jei Griežlys – didelis pyragas, tai Tarnaitės pasakojimas – tik jo kąsnis. Bet toks pat kokybiškas ir skanus.

Michael Crichton. Laiko linija

CRICHTON, Michael. Laiko linija [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronius Bružas. Vilnius: Algarvė, 2011. 408 p.

– Praeitis egzistavo dar prieš Disnėjų ir Merdoką, Britų Telekomą ir „Nissan“, „Sony“, IBM ir visus kitus veiksnius, formuojančius dabartį. Praeitis kilo ir leidosi be jų įsikišimo, bandymų veikti. Praeitis yra tikroviška. Ji autentiška. Ir tai suteikia praeičiai neįtikėtino patrauklumo. 

Kelionės laiku tikriausiai kiekvieno fantasto svajonė. Knygos, filmai ta tema – viskas tinka ir viskas šaunu (tokiais atvejais minusų retai kada ieškau, o ši knyga dar ir su paveiksliukais). Ir kaip tik po ranka pasitaikė Laiko linija (o, čia tas Dinozaurų parko autorius ir o, pasirodo ir Andromedos štamo, tik pastarojoje buvo Maiklas Kraitonas). Šį kartą romanas siūlo nukeliauti į praeitį, į XIV a. Prancūziją, į tuos laikus, kai pagrindinės technologijos buvo šaunamieji ginklai ir parakas, o pagrindinis kilniųjų riterių užsiėmimas – aiškintis asmeninius reikalus kardais ir kalavijais.

Keista, kad tik jau įpusėjusi knygą prisiminiau, kad yra ir filmas (Timeline (2003) IMDb *5.6). Minutėlę sudvejojau, skaityti toliau, ar nebe, juk filmą mačiau bent keletą kartų, bet perverčiau puslapį ir… Ir taip, tas rašytojas tikrai gerai rašo. Nors pradžioje visada šiek tiek nuobodu. Buriamas būrelis, turintis nuveikti ką nors neįprasto (vieni jau leidosi po vandeniu, kiti keliavo į Dinozaurų parką, dar kiti – tyrė kažkokį tai štamą…). Vėliau išdėstomos mokslinės ir galimai galimos teorijos, prielaidos, ir t.t.  Kai visi pagaliau užima savo vietas, veiksmas prasideda. Įsisuka siužetas, įvykis po įvykio, o Prancūzijos šimtametis karas pasirodo nėra jau tas laikotarpis, į kurį labiausiai norėčiau nuvykti.

Bent jau teoriškai įrodyta, kad laiko kelionės tikrai yra neįmanomos. Bet kai atsivertusi paskutinius puslapius pamačiau keturių lapų bibliografinių šaltinių sąrašą, tikrai suabejojau. Nejau tikrai neįmanomos?

Ką gi, pirmyn į viduramžius?

Patrick Rothfuss. Karaliaus žudiko kronikos.

ROTHFUSS, Patrick. Vėjo vardas. Karaliaus žudiko kronikos: pirmoji diena [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2011. 630 p.
ROTHFUSS, Patrick. Išminčiaus baimė. Karaliaus žudiko kronikos: antroji diena. [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2013. 519 p.
ROTHFUSS, Patrick. Išminčiaus baimė. Karaliaus žudiko kronikos: antroji diena. [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2013. 493 p.

To vyro plaukai buvo raudoni – tokie raudoni, kad priminė liepsną. Jo akys buvo tamsios ir mąslios, o judėjo jis tiksliai ir užtikrintai lyg vagis naktį. Jis nulipo laiptais. Ten, už tvirtai užvertų langinių, tarsi šokėjas pakėlė rankas, perkėlė svorį ant kitos kojos ir iš lėto žengė vieną tobulą žingsnį. 
„Pakelakmenis“ priklausė jam, trečioji tyla – taip pat. Tad nieko keista, kad trečioji tyla buvo didžiausia: ji gaubė dvi pirmąsias. Ji buvo didžiulė, visa persmelkianti lyg rudens pabaiga. Sunki kaip milžiniškas upės nugludintas akmuo. Tai buvo kantri nuskintos gėlės tyla. Tyla žmogaus, kuris laukia mirties.

Tyla ir tinklaraštyje. Kaip tik nuo tada, kai užverčiau antrąją kronikos knygą. Ne, ne todėl, kad tie 1600+ puslapiai taip sužavėjo, kad netekau žado. Nors gal…

Kvouto gyvenimas gražus. Kasdien vis kitos vietos, kiti žmonės, kitos patirtys. Jis didelės šeimos edema ru narys. Mylintys tėvai, įdomi veikla, mokslai pas arkanistą Abentį. Viskas tiesiog nuostabu, kol vieną vakarą viskas sugriūna. Bum…

Kaip gi, be to tikriausiai nebūtų ir knygų. Nebūtų nuotykių. Nebūtų ir šių kronikų.

Toliau viskas ima suktis vis greičiau ir greičiau: berniukas auga, patiria begalę nuotykių, dažniausiai baisiai liūdnų; mokosi Universitete, įsimyli, ir taip toliau ir taip toliau. Tekstas gražus, sklandus, įtraukiantis, tikras malonumas skaityti. Istorija… Kažkur skaičiau, kad ji kažkoks viduriukas tarp Hario Poterio ir Žiedų valdovo. Nežinau. Gal ir nėra kažkuo ypatingai originali, bet, na sutikit, jei tokios apimties romaną skaityti nepabosta, tai jis jau šio to vertas, ar ne?

Aš pagrobiau princesę iš milžinkapiuose miegančių karalių. Aš sudeginau Trebono miestą. Aš praleidau naktį su Feluriana ir išėjau nepraradęs nei sveiko proto, nei gyvybės. Mane išmetė iš Universiteto, kai buvau tokio amžiaus, kokio dauguma įstoja. Aš mėnesienoje vaikščiojau takais, apie kuriuos kiti bijo kalbėti vidurdienį. Aš kalbėjausi su dievais, mylėjau moteris ir rašiau dainas, kurios pravirkdydavo menestralius.

Kažkokia pasaka? Taip. Kaip tik tokia, kokią mėgsta dauguma fantasy fanų. Gaila, kad Trečioji Diena kažkur taip ir liko čandrianų nelaisvėje ir, panašu, autorius jos net nesiruošia vaduoti… Fantazuokite patys.

Ray Bradbury. Amžinos atostogos.

BRADBURY, Ray. Amžinos atostogos [apsakymai ir apysakos]. Iš anglų k. vertė Živilė Samėnaitė ir Saulius Martinėnas. Vilnius: Eridanas, 1997. 224 p.
Serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“, 78 knyga.

Kosminis laivas iš Žemės skriejo Marso link.

Nežinau, ar yra kas nors geriau už Bradbury apsakymus? Šią akimirką – ne. Žinoma, per trumpą laiką perskaičius trečiąją apsakymų knygą pamažu imi suvokti, kad jie vis panašesni ir panašesni vienas į kitą, kad jau beveik žinai, kaip čia ir kas bus. Bet šią akimirką vis dar galiu mėgautis tuo stebuklingu pasauliu ir tais iš fokusininko skrybėlės traukiamais margaspalviais kaspinais, kurių dviejų vienodų nebūna.

Taigi, jau pirmasis apsakymas „Amžinosios atostogos“ nuteikia tikram gėriui: O kaip būtų puiku…. – vyras prisidegė pypkę ir išpūtė pirmąjį dūmą… – jei rytoj pabustume, o visame pasaulyje daugiau nė gyvos dvasios, nors imk ir pradėk viską iš pradžių! Toliau Marsas. Ten – naujas pasaulis, be senienų ir be knygų. Tik su rašytojais, neišvengiamai laukiančiais išnykimo, nes … kas mums atsitiks, kai bus sunaikintos paskutinės mūsų knygos?  arba – Kaip turėtų atrodyti Žemė? – paklausė Po. – Be Kalėdų? Nebėra karštų kaštonų, eglučių, jokių žaisliukų ar žvakių… nieko; nieko, išskyrus sniegą, vėją ir vienišus, praktiškus žmones… Po akimirkos bendraujame su Žudiku. Užkniso jį išmaniosios technologijos, labai užkniso. Kiek jis turėtų veiklos šiandien! Ir vėl raketa šauna aukštyn – į jau dvidešimt tūkstančių metų laukiantį miestą. O paskui – atgal į Žemę: pro Senį ir Prodiuserį, paskui vėl aukštyn – vaikytis mėlynojo buteliuko, ir vėl žemyn – pro kviečių lauką ir Driu Eriksoną, niekaip negalintį iš rankų paleisti Dalgio; pro Cesę – dėl meilės galinčią atsisakyti savo magiškųjų galių, pro Vendę ir Peterį, žaidžiančius savo vaikų kambaryje…

Tikra Karuselė.

Bet tai dar ne viskas. Dar laukia trys apysakos. Tokios pat keistos, ir viena už kitą gražesnės. Intriguojanti kelionė, į kurią Kapininis-Įkapinis pakviečią gaują smalsių berniūkščių: — Kas yra Vėlinės? Nuo ko jos prasidėjo? Kur? Kodėl? Kam? Raganos, katės, mumijų dulkės, šmėklos. Visa tai gyva ten, toje šalyje, iš kur niekas negrįžta. Tai ar nersite su manimi į juodąjį vandenyną, berniukai? Ar skrisite į juodą dangų? Toliau – ateities pasaulis: — Šiurpus paprotys. Ar gali įsivaizduoti? Užkasti mirusiuosius į žemę! Juk tai nesveika. Mikrobai ir visa kita. Ir pabaigoje – ypatingoji Senelė, kuri sugeba grįžti visada, kada jos labiausiai reikia. Net tada, kai tau jau septyniasdešimt.

Dar negana? Visada galima pradėti skaityti iš pradžių.

— Sumaniau nugalabyti savo namą. Tai vienas iš tų namų, kurie kalba, dainuoja, niūniuoja, praneša orų prognozes, skaito romanus, deklamuoja poeziją, groja, skamba, žvanga ir suokia lopšines. Namas, kuris klykia tau operą, kai stovi po dušu, ir moko ispanų kalbos, kai miegi. Vienas iš tų nuolat pliurpiančių būstų, kur visokiausių rūšių elektroniniai orakulai verčia tave kelti aukščiau nosis, kur viryklės praneša: „Tai aš, abrikosų pyragas, aš jau iškepiau!“ arba „Aš pirmarūšis rostbifas, palaistyk mane riebalais!“, ar sapalioja kitokias vaikiškas nesąmones. Kur lovos supa tave migdydamos ir purto žadindamos. Žodžiu, namas, kuris tiesiog nekenčia žmonių. Paradinės durys kiauksi: „Jūs nenusivalėte kojų, sere!“ O elektroninis dulkių siurblys šniukštinėja paskui tave po visus kambarius, tučtuojau įsiurbdamas kiekvieną tavo nukrėstą cigaretės peleną ar nukirptą nago galą. Velniava, sakyčiau, tikra velniava!

 

Ray Bradbury. 451° Farenheito.

BRADBURY, Ray. 451° Farenheito [romanas]. Iš anglų k. vertė Edita Mažonienė. Vilnius: Jotema, 2017. 184 p.

DEGINTI – MALONUMAS.

Bradbury tikrai yra šio tinklaraščio metų rašytojas. Puikūs apsakymai, dar geresnės kronikos iš Marso paskatino susirasti ir perskaityti visas lietuviškai leistas knygas. Žinoma, vienos patiko mažiau, kitos – daugiau, bet faktas toks – kiekviena verta dėmesio.

Apie 451° Farenheito tikriausiai yra girdėję dauguma. Tikriausiai dauguma žino ir tai, kad šioje temperatūroje užsiliepsnoja ir ima degti popierius. Knygos irgi. „Pasaulio pabaiga ateis tą dieną, – tada pasakė mokytas katalonietis, – kada žmonės patys važinės pirma klase, o knygas vežios prekiniuose vagonuose“, rašė Gabrielis Garsija Markesas vienoje geriausių ir garsiausių savo knygų. Gal ji jau ir atėjo, tik mes dar nežinome?  Kaip nežino ir Gajus Montegas, kuris vieną dieną sutinka naująją kaimynę Klarisę Maklelan. Keletą kartų su ja pasikalbėjęs pajunta, kad jo aiškus ir paprastas gyvenimas ima keistis. Darbas nebeteikia džiaugsmo, abejonės didėja, klausimų daugėja. Ar viskas, ką jis žinojo, gali būti netiesa? Atsakymai netikėti ir skaudūs. Teks nugalėti baimę ir ko nors imtis.

Knygai ir jos temai labai tinka ir pabaigoje esantis Baigiamasis žodis bei Epilogas. Jie tokie asmeniški, skaudūs. Tiesiog paliečia kiekvieną, kuris vaikystėje ir jaunystėje ryte ryja knygas, kol vieną dieną juos… Ištinka Gyvenimas… Ir jei jie išgyvena, atsivertę knygą neberanda nieko, tik tuščius puslapius. Žlugusiems romantikams nebelieka nieko kito, kaip imti deginti knygas. Ir nereikia jokių distopijų ar įsivaizduojamų pasaulių. Autorius dalinasi savo patirtimi, kai jo kūrinius norėta sutrumpinti, koreguoti, pakeisti…

Yra ne vienas būdas, kaip sudeginti knygą. O pasaulis pilnas žmonių, lakstančių su liepsnojančiais degtukais. Bet kuri mažuma, ar tai būtų baptistai, unitaristai, ar airiai, italai, ar dzenbudistai, sionistai, septintosios dienos adventistai, moterų išsivadavimo dalyvės, respublikonai, matačinai ar keturgubininkai evangelistai – kiekvienas įsivaizduoja turįs valią, teisę ir pareigą užpilti žibalo ir padegti. Kiekvienas bukagalvis redaktorius, kuris manosi galįs leisti tik nuobodžią kaip blanmanžė, paprastą kaip košę, niekuo nepagyvintą literatūrą, ruošia savo giljotiną ir nenuleidžia akių nuo sprando bet kokio autoriaus, drįstančio kalbėti garsiau už šnabždesį arba rašyti stipriau nei vaikiškas eilėraštukas.

Baisoka. Ir apgailėtina, kuomet kitokiai, kad ir nebūtinai teisingai, nuomonei paprieštarauti yra tik vienas būdas – naikinti ir deginti knygas.

Žanro ir rašytojo gerbėjams.

Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga

BREDBERIS, Rėjus (BRADBURY, Ray). Pradžios pabaiga [apsakymai]. Iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. Vilnius: Vaga, 1982. 240 p.
Serija „Zenitas“.

Sėdėjau, norėdamas kažką pasakyti, tik nežinojau ką.

Tikrai, ką? Toks jausmas apima perskaičius daugumą apsakymų. Jų daugiau nei dvidešimt ir visi jie nuostabūs. Rašyti dar tada, kai žodžiai Raketa, Marsas ir Kosmosas  tikriausiai kaitino ne vieno žmogaus protus ir širdis. Vaizduotę irgi.

Įsivaizduokite, kad galite nuvykti į Safarį. Tik ne kokių liūtų, o tikrų tikriausio tyrannosaurus rex medžioti. Arba iš tolimos tolimos ateities sugrįžtate į XX amžiaus pradžią, kur galite pasimėgauti tikra kava, tikrais cigarais, tikrais kvepalais ir tikrais tauriais gėrimais. O gal tiesiog įkvėpti švaraus oro. Jei kelionės laiku neatrodo patrauklios, gal norėtumėt į kosmosą? Tiesa, ne visos kelionės yra saugios ir baigiasi laimingai. Gali būti, kad tiesiog tapsite krentančia žvaigžde, kurią pamatęs koks nors berniukas sugalvos norą…

Fantastika – ne jums? Tai jos čia beveik ir nėra. Autorius pats sakė, kad nei mokslinės fantastikos, nei fentezi jis nerašo. Jis tiesiog pradeda kokią nors istoriją, ir, kai tikitės visai kito, lyg magas ima ir ištraukia iš skrybėlės kokią staigmeną. Kuri primena vaikystę, svajones, troškimus ir visus kitus per amžių amžius žmogaus širdį ir vaizduotę jaudinančius dalykus. Labai elegantiškai, labai gražiu stiliumi ir apgalvotai. Kad kiekvieno veikėjo jausmai ir emocijos tikrai tikrai vienaip ar kitaip pasiektų kiekvieną iš mūsų. Paskaitykite.

Tai nėra pirmoji skaityta  autoriaus knyga. Negalėčiau išskirti, ar ji man patiko labiau, ar ne. Savaip tobulos visos.  Ne veltui autorius yra gavęs įvairių prestižinių premijų. Ką ten tos premijos – Bradbury vardu pavadintas net asteroidas, o  Mėnulyje yra „Pienių krateris“ (taip pavadintas romano „Pienių vynas“ garbei).

Tiktai pažvelk – nežemiški stebuklai…

Isaac Asimov. Fondas.

ASIMOV, Isaac. Fondas [mokslinė fantastika]. Iš anglų k. vertė Birutė Lenktytė-Masiliauskienė / Dizainerė Lina Sasnauskaitė. Kaunas: kitos knygos, 2016. 288 p.

– Aš greit numirsiu ir jūs pamatysite kur kas daugiau už mane…

Psichoistorikas Haris Seldonas geba numatyti ateitį. Ne, ne kokiais nors burtais, bet psichoistorijos dėsniais. Galaktikos laukia ne kokie laikai. Kad bent kiek juos sušvelnintų, jis sumodeliuoja įvykius, kurie, išprovokuodami vienas kitą, turėtų padėti tuos laikus kuo labiau sutrumpinti.  Štai taip prasideda pirmoji serijos apie Fondą knyga.

Šį pavadinimą ir šią pavardę turbūt girdėjo kiekvienas, nors šiek tiek besidomintis fantastika ir mėgstantis skaityti. Net nedvejojau, ar jos man reikia, ir ar ją noriu perskaityti. Žinoma, taip!

Ir… tikriausiai nelabai supratau. Ji nesukėlė nei kokių nors įdomių minčių, nei ypatingų emocijų. Knyga, ir tiek. Skaičiau netgi šiek tiek nuobodžiaudama. Tiesa, pradžia buvo daug žadanti, bet puslapiai vertėsi, o nieko ypatingo nevyko. Tiksliau vyko, bet ne taip, kaip tikėjausi, ir kaip turėtų būti geriausioje visų laikų fantastikos kūrinyje. Nuobodu. Gaila. Kodėl visada, kai knyga įvertinama „geriausia… “, man taip neatrodo?

Gal kas gali paaiškinti, kodėl Fondo serija laikoma geriausiu visų laikų mokslinės fantastikos kūrinių ciklu? Negi tai tikrai geriausia? Ne, niekada nepatikėsiu.