Frank Limen Baum. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas.

Frank Limen Baum. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas.

FRANK BAUM, L. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas [pasaka]. Iliustravo Robert Ingpen. Iš anglų k. vertė Laima Šinkūnienė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 192 p.
H. Ch. Anderseo medalis.

— Kelias į Smaragdo miestą grįstas geltonomis plytomis, – paaiškino raganėlė, – tad iš jo neišklysi. Kai nueisi pas Ozą, drąsiai jam papasakok, kas tau nutiko, ir paprašyk, kad padėtų.

Vieną dieną kažkur Kanzaso prerijose kilo baisi vėtra, kuri nunešė mergaitę Dorotę ir jos mylimą šunelį Toto kažkur į nežinomą šalį. Ir nors ta šalis buvo labai graži, o ten gyvenantys žmonės – malonūs ir geri, mergaitei vis tiek norėjosi namo. Taip prasidėjo Dorotės kelionė į Ozo miestą, pas ten gyvenantį burtininką, mat tik jis galėjo mergaitei padėti.

Šios puikios istorijos autorius vaikystėje labai mėgo pasakas. Taip jau atsitiko, kad užaugęs ir išbandęs kelias veiklas, kuriomis nusivylė, jis ėmė ir parašė „Ozo šalies burtininką“.  Šioje istorijoje susipynė visi jo vaikystėje mėgtų pasakų personažai: raganos, burtininkai, kalbantys gyvūnai, nepaprasti žmogeliukai ir įvairūs kiti stebuklai. Viskas atrodo taip paprasta. Bet tas paprastumas tikriausiai ir yra tai, dėl ko 1900 metais parašyta istorija atrodo nuostabi ir stebuklinga net 2018-aisiais.

„Šlovė neabejotinai yra tarsi žaltvykslė, kurios neverta nė vaikytis; tačiau jei suteiki vaikams džiaugsmo, tave apima džiugus ir malonus jausmas, o širdį užlieja šiluma – tai ir yra didžiausias atlygis… Tikiuosi, kad mano knyga tokia ir yra ir kad ji vaikams patiks“ – kažkada rašė autorius. 

Leidykla išleido visą seriją H. Ch. Anderseno medaliu apdovanotų ir nuostabiai Robert Ingpen iliustruotų knygų. Norėčiau jų visų.

Valentinas Rasputinas. Gyvenk ir neužmiršk. Paskutinė valanda.

Rasputinas_PaskutineRASPUTINAS, Valentinas. Gyvenk ir neužmiršk. Paskutinė valanda [apysakos]. Iš rusų k. vertė Danutė Krištopaitė. Vilnius: Vaga, 1979. 359 p.

Senikė gulėjo lovoj ir laukė, kada nutils pirkia, nes žinojo: jos mirtis bugšti ir į triukšmą neis. (psl. 329).

10-oji iš knygų iššūkio.

„Paskutinę valandą“ žinojau nuo mokyklos laikų. Tąsyk netikėjau, kad privaloma gali būti ir įdomu, ir įspūdinga. Bet buvo. O tą įspūdį saugojau iki šiol, kol perskaičiau knygą dar kartą.

Apysaka „Gyvenk ir neužmiršk“ parašyta 1974 m., „Paskutinė valanda“ – 1970 m. Abiejų centre – moterys. Nastiona nusižengia visos kaimo bendruomenės įsitikinimams padėdama savo dezertyravusiam ir nuo karo baisumų besislapstančiam vyrui. Senikė Ana miršta, tačiau mirtis neskuba, lūkuriuoja, o suvažiavusiems, laukti priverstiems vaikams ima darytis nuobodu.

Labai sunku papasakoti apie tą įspūdį, kurį palieka patikusi knyga. Lengviau, jei nepatinka. Tada tikrai aišku, kas ir kodėl. O dabar… Moterys, gyvenimai, mirtys – tikrai ne nauja tema. Tarsi nieko ypatingo ir nevyksta, bet vis tiek įdomu. Tiesiog kažkada, Atamovkoje prie Angaros, buvo kiti laikai ir kiti žmonės. Kitas pasaulis. Gyveno tada ir kūrė tie, kuriems savo tauta buvo svarbiau už viską, savo žemė – brangiau už viską, o moterys…, moterys tiesiog aukščiau už viską.

Keičiasi laikai, santvarkos ir žmonės, o geros knygos tokioms išlieka visada.

Selma Lagerliof. Liljekrūnos namai.

Lagerliot_Liljekrūnos namaiLAGERLIOF, Selma. Liljekrūnos namai. [romanas]. Iš švedų k. vertė Eugenija Straviskienė. Vilnius: Lietus, 1993. 175 p.

Kur rasi tokią ramybę ir užuobėgą kaip senoje kaimo pirkioje? Maja Lisa būtų pasakiusi, jog čia esi arčiau žemės negu kur kitur, kad gyveni ant tvirtesnio pamato ir negresia jokie sukrėtimai. (psl. 105).

Lagerlef, Lagerliof, Lagerlöf. Kaip tik nebuvo ši švedų autorė vadinama. Bet jos knygos visos tokios pat puikios, nesvarbu, kokia pavardė išspausdinta viršelyje.

Po „Sakmė apie Gestą Berlingą“, ši gerokai vaikiškesnė. Bet išlikęs toks pat legendas ar padavimus primenantis pasakojimo stilius. Ir, nors knygos veikėjai ir gyvena kaimo pirkiose, sukrėtimų knygoje neišvengta.

Pastoriaus duktė Maja Lisa ir jai patarnaujanti pusmergėlė patiria pačių įvairiausių nuotykių ir išgyvenimų. Linksmų ir liudnesnių. Netgi visai liūdnų. Pastoriaus duktė kenčia netgi labiau, nei jai padedanti pusmergėlė. Bet vis tiek, nugalėjusi visas kliūtis, randa savo laimę.

Paprasta, elementaru, vaikiška. Bet gera paskaityti.

Fiodoras Dostojevskis. Lošėjas. Netočka Nezvanova.

Losejas_DostojevskisDOSTOJEVSKIS, Fiodoras. Lošėjas. [romanas ir apysaka]. Iš rusų k. vertė D. Urbas ir L. Žurauskas. Vilnius: Valstybinės grožinės literatūros leidykla, 1963. 407 p.

– Sakykit, ar, be lošimo, daugiau jūs niekuo neužsiimat? (psl. 186).

3-oji iš knygų iššūkio.

Niekada neapsirinku, skaitydama Dostojevskį. Kol jo storieji dvitomiai romanai ramiai laukia geresnių laikų, mėgaujuosi trumpaisiais kūriniais. Knyga pirmiausiai patraukė savo dėmesį tikrai ne siužetu – labai mėgstu visokias netikėtai rastas senienas, tad šis 1963 metų leidimo romanas niekaip negalėjo likti neskaitytas. O jau tada įsuko ir siužetas, kaip kokia ruletė.

„Lošėjas“ – romanas ir yra apie lošimą. Apie lošėją, iš meilės merginai pralošusį savo gyvenimą. Romanas, parašytas 1867 m., aktualus, tikras ir įtikinamas.  Rašytojas rašė iš savo patirties – pats gyvendamas Vokietijoje buvo tapęs aistringas lošėjas ir nelabai kaip savęs bekontroliavo. Bet jis buvo sąžiningas kūrėjas – nors kūryba buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, bele ko nerašė, o tik tai, kas buvo aktualu skaitytojui.

O knyga skaitytojui tikrai aktuali, aktuali net ir šiandien, net ir tiems, niekada nebuvusiems prie jokios ruletės ar niekada nežaidusiems pokerio. Tikrai sudrebės ne vienam širdis, kaip į kazino triumfališkai žengs (įvažiuos) kietoji la baboulinka. Ir sulaikę kvėpavimą lauks, kaip čia pasisuks įvykiai, iškris juoda ar raudona, o gal vėl iškris zéro... La baboulinka vargšė, ne kaip baigė gyvenimą, tai ir perspėjimą iš aistringojo ruletės lošėjo Dostojevskio nesunku suprasti.

O man didžiausias netikėtumas buvo dar viena rasta apysaka knygoje –  „Netočka Nezvanova“. Po aistringų vyriškų ruletės lošimų patekau į visiškai priešingą – ašaringą moterišką pasaulį. Čia viskas kitaip – pagrindinė herojė Netočka (Ana) pasakoja savo gyvenimo istoriją.  O ta istorija jau nuo mažų dienų buvo sunki, skurdi, pilna vargo ir, žinoma, ašarų. Ir net kaip Netočkos gyvenimas netikėtai pasikeičia, našlaitei likusiai mergaitei ir toliau ne mažiau skaudą širdį…

Apysaka nebaigta, tarsi nutrūksta be pabaigos. Ji yra viena iš kūrinių, pagal kurią pastatytas spektaklis „Dostojevskis vaikams“ (šaltinis).

Tinklaraštis „Ką skaityti“ tik dar kartą įsitikino, kad Dostojevskį skaityti verta. Bet kokiu formatu.

Fiodoras Dostojevskis. Pažemintieji ir nuskriaustieji.

DOSTOJEVSKIS, Fiodoras. Pažemintieji ir nuskriaustieji. [romanas]. Iš rusų k. vertė Leonas Žurauskas. Vilnius: Vaga, 1979. 367 p.

Nepaprasta tai buvo moteris; tu tik suprask visas aplinkybes: juk tai romantizmas, visa tat klaikiausios ir beprotiškiausios padangių kvailybės (psl. 361).

10-oji iš knygų iššūkio. Ir tikrai ne apie kvailybes.

O greičiau apie tai, kaip vyrai niekad nesupras moterų. O moterys – vyrų.

Gerai, kad savo laiku gyveno toks Dostojevskis, kuris nepatingėjo surašyti šią ir daugelį kitų savo laikmečio istorijų, o tai kitaip ir nesužinotumėm, su kokiu romantizmu vyrai ir moterys aiškinosi santykius prieš maždaug 150 metų.

Beje, aiškinosi tuos santykius ne visiškai sėkmingai, nes romano pasakotojui, šiek tiek prakutusiam rašytojui, teko ne kartą sulakstyti tai pas vienus, tai pas kitus įvairių sielos kančių kankinamus romano veikėjus, išgerti ne vieną puodelį arbatos, besiaiškinant pačius svarbiausius – meilės reikalus.

Visa santykių aiškinimosi istorija papasakota taip įdomiai ir talentingai, kad jau nuo pirmo sakinio patenki į patį tikriausią to laikmečio Peterburgą,  panyri į tos visuomenės problemas…

Nei banalu, nei nuobodu. Gerų rašytojų knygos išlieka įdomios ir po pusantro šimto metų.

Labai patiko.

Selma Lagerlöf. Portugalijos karalius.

LAGERLÖF, Selma. Portugalijos karalius. [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Liucina Starevičiūtė. Kaunas: Šviesa, 2006. 204 p.

Mums nereikėjo pinigų, būtume džiaugęsi gavę laišką (psl. 172).

Šiek tiek vaikiška knyga apie tėvų ir vaikų santykius.

Bet neapsigaukite.

Nes po džiaugsmingos vaikiškos pradžios, gražių ir šviesių emocijų, vėliau užplūsta toks tikrai nebevaikiškas skausmas ir gėla…

Nes negali neišgyventi kartu su Janu iš Skruliukos, negali nelaukti kartu su juo grįžtant  mažosios mergaitės, pavadintos pačios Saulės vardu…

Ar tai dėl to, kad knygos autorė – garsiausia Švedijos rašytoja, Nobelio premijos laureatė?

Galbūt.

Galbūt dėl to ir ši knyga tokia – didžiulis įspūdis, kurį suteikia laiko patikrinta literatūra.

Alfonsas Dodė. Laiškai iš mano malūno.

Dodė, A., (1988). Laiškai iš mano malūno. Iš prancūzų k. vertė Juozas Keliuotis ir Petras Rapšys. Vilnius: Vaga, 271 p.

Prieš mano akis gražus pušynėlis, visas tviskąs nuo šviesos, leidžiasi šlaitu iki pat kalvos papėdės. Horizonte dailiai vingiuoja Priešalpių keteros… Tyla… Tik retkarčiais atskrieja fleitos garsai, tilvikas sutirlena levandose, keliu sudinda mulo varpelis… Visas šis nuostabus Provanso peizažas liete užlietas saulės. (psl. 5).

Net jei nemėgstate klasikos, apsakymų ir Provanso, vis tiek turėtumėt paskaityti šią knygą. Net jei nepamėgsit klasikos, net jei neatrasit tokio įdomaus žanro kaip apsakymai, vis tiek negalėsit nesižavėti nuoširdžia Provanso dvasia parašytais kūrinėliais. Prancūzų rašytojui Alfonsui Dodė rašyti sekėsi jau nuo paauglystės, o „Laiškai iš mano malūno“ laikoma viena geriausių jo knygų. Rašytojui buvo tik 26 metai, tad belieka tik spėlioti, iš kur tiek pastabumo, šilumos, Provanso aromatų ir garsų…

Knyga vertinga, nes joje yra ir daugiau autoriaus kūrybos: ištraukos iš knygos „Pirmadienio apsakymai“, apie užkariautą, bet nenugalėtą Prancūziją („- Vaikai! […] Šiandien jums paskutinė prancūzų kalbos pamoka. Todėl prašau jūsų klausytis kuo atidžiau.“ aps. Paskutinė pamoka, psl. 127). Labai sentimentali istorija apie meilę ir pasiaukojimą „Gražioji Nivernietė“. Ir pagaliau „Nepaprasti Tartareno iš Taraskono nuotykiai“ apie Tartareną, kuriame gyveno ir Don Kichoto, ir Sančo Pansos sielos („Jūs suprantate, kaip jie ten blogai sugyveno!“ psl. 203). Skaitai ir supranti, kodėl rašytojo karjerą lydėjo pasisekimas.

Tik gal dabar jam tarp gausybės knygų nelabai lengva išlikti pastebėtam.

Valandėlę įsivaizduokite, brangūs skaitytojai, kad sėdite prie ąsočio kvapnaus vyno ir kad jums kalba pats senis fleitistas […] (psl.10).

Įsivaizduoti tikrai nesunku. Nes taip įdomiai parašyta… Nuoširdžiai rekomenduoju.