Citatos [56]

Jana Vagner „Viešbutis“

O juk taip paprasta – džiaugtis. Gera kompanija, skaniu valgiu, kietu miegu. Visokiais niekais, kuriuos galima nusipirkti už pinigus. Tuo, kaip pasaulis prasiskiria prieš tave, kol esi sveikas ir stiprus. Tuo, kad gyveni. (psl. 415).

Išsigelbėjimas paskutinę sekundę – visada fokusas. Gyvenimo ir mirties klausimas (ir tai yra stebėtinas faktas) viską neretai lemia kaip tik smulkmenos. Sekundės ir milimetrai. Mikroskopiniai atsitiktinumai, neįtikinami sutapimai. Motina pabunda vidury nakties, nes kūdikis lopšyje nustojo kvėpuoti. Kulkos kapoja geležines sagtis nesužeisdamos, ledo luitas krinta nuo stogo trupučiuką pavėlavęs ir nudreskia nugarą, užuot suknežinęs galvą. Užsikirtusios pervažoje mašinos variklis užsiveda likus akimirkai, kai jai į šoną rėšis traukinys. Kiekvieną įvykių grandinę, vedančią į išsigelbėjimą, galima bandyt atsekti, atvynioti mažiausiai kelis žingsnius atgal, bet ankščiau ar vėliau logika būtinai įsirems į stebuklą. Į nepaprastai susiklosčiusias aplinkybes. (psl. 462).

Ko nežino Petia: ugniai nusispjaut. Ji tiktai ryja, bukai ir nepasotinamai, ir neketina vykdyti jokių pažadų. Ugniai neįmanoma prisigerinti, su ja negalima susitarti, ją galima tik sutramdyti. Atplėšti nuo jos mažą kąsnį ir įkišti į ketaus dėžutę, apdėti plytomis ir laikyti pusbadžiu, ir paskui net silpną, pataikaujančią ir likusią be laisvės sekti be atvangos, kaip sekamas uždarytas už grotų žudikas. Neatsipalaiduoti, neatsukti nugaros. Visada prisiminti, kad vienintelis ugnies noras – ištrūkti į laisvę ir ryti. Kad ji tai padarys nedelsiant, vos tik jos naivūs kalintojai pamirš atsargumą ir suklys. (psl. 452).

Draugystė neretai išauga iš mažmožio. Absoliutus sielų giminingumas nepasiekiamas, ieškoti idealo – naivu, o vienatvė ne kiekvieno jėgoms, todėl dauguma mūsų negali pernelyg aikštytis. Sutapimas per kelis taškus – jau pergalė: pavyzdžiui, panašus humoro jausmas ir šunų meilė arba potraukis prie klasikinės muzikos ir mokėjimas linksmai gerti iki ryto. Beviltiškais atvejais pakanka tik panašių aplinkybių: šiuo principu draugauja jaunos motinos, pasmerktos tai pačiai smėlio dėžei, nedidelių firmų jaunesnieji vadybininkai ir kaliniai bendrose kamerose. (psl. 433).

Pasaulyje, kuriame dar nėra mirties, viskas pataisoma. Nudegimai, mėlynės, nubrozdinti keliukai ir lūžusios rankos sugyja. Nemalonūs prisiminimai išsitrina. O perskelta lūpa tėra perskelta lūpa. Šešiametis žmogus visus įvykius sutinka kaip savaime suprantamus, nes jam niekas nesakė, kurie jų neteisingi. Skalė kol kas nenubraižyta, kriterijų nėra. Pasaulis neprivalo būti koks nors, jis tiesiog yra; ir gavus į veidą už tai, kad per garsiai kramtei obuolį arba išliejai sriubą, arba staiga nusikvatojai suaugusiems žiūrint rimtą filmą, tu neginčiji bausmės. Nesipirktini ir nemaištauji. Tiesiog mokaisi valgyt obuolį be garso ir laikyti liežuvį už dantų. (psl. 357)

Kiekviename ginče, net pačiame menkiausiame (žino Maša) galimas negrįžtamas taškas. Nenuspėjamas lūžis. Momentas, kai svarbu jau ne ginčo objektas ir ne tai, nuo ko jis prasidėjo ir kodėl, net netai, kas teisus. Tą akimirksnį taisyklės dingsta ir neregima leistino riba laikinai išnyksta. Iškirtęs iš tikrovės žmogus lieka vienas su savo demonais, prieš kuriuos per daug nuogas ir beginklis, per daug sukrėstas ir todėl nejaučia nei gailesčio, nei gėdos, nesidairo, nebijo. Jis trokšta vieno: užbaigti savo kančias – ir pasirengęs sumokėti bet kokią kainą. Muštynėse, kare arba ginče galima arba laimėti, arba pralaimėti. Šimtas tūkstančių evoliucinės atrankos metų rėkia jam į ausis, stumia į nugarą; net išsigandę ir kenčiantys žmonės dažniausiai pasirenka pergalę. Paprastą, šiurkščią, tiesmukišką. Greitą. Jie negali susilaikyti. Ištraukai į paviršių draudžiamiausius argumentus. Ar tiesiog trenkia varžovui kėde per galvą. (psl. 285).

Suaugusiam, subrendusiam žmogui (žino Maša) nepadoru būti nelaimingam. Neleistina skųstis pernelyg dažnai. Aišku, pavienės didelės tragedijos, pavyzdžiui, skyrybos, bankrotas ar mirtis šeimoje, duoda teisę būti silpnam, kuriam laikui sugniužti. Mesti darbą, nebežiūrėti į veidrodį ir nekelti kojos iš namų. Raudoti draugams ant rankų arba kratytis jų įkyraus rūpesčio. Vis dėlto reikia prisiminti, jog net baisus sielvartas turi galiojimo laiką, kurį nutęsti nemandagu. O jau lįsti prie draugų su savo kasdieninėmis nesėkmėmis – išvis neatleistina. Taškas, kuriame tu esi sulaukęs gyvenimo vidurio, ir yra tavo paties pasirinkimas. Šiame amžiuje tai, kad esi nelaimingas, jau nepateisinama. Akivaizdu, jog esi tiesiog silpnas, piktas arba kvailas. To nusipelnei arba pats norėjai. Vienaip ar kitaip, esi vasarą pračirškavęs tuščiagarbis žiogas. Niekam tikęs, nereikalingas. Laimingos skruzdėlės negali tavęs gailėti pernelyg ilgai, tam jos neturi laiko (psl. 277).

— Papasakokite man ką nors, – prašo ji. – Papasakokite apie vaikus.
Kaip paaiškinti meilę, galvoja Liza. Suspausti pasakojimą į dvi, į keturias minutes? Nuo ko pradėti? Pavyzdžiui, dviejų metukų jam užaugo garbanos – sunkios, glotnios, į jas galėjai įkišti pirštą. O jeigu imdavo verkti, norėdavai verkti kartu su juo, kas kartą, net jei ašarų priežastis būdavo kokia nereikšminga smulkmena, sakytum riba tarp mano kūno ir jo dar nebuvo nusistovėjusi ir viskas, kas kankindavo vieną mudviejų, lengvai persiliedavo kitam. Persisunkdavo lyg per akytą membraną. Mūsų buvo bendras kontūras, viena medžiagų apykaita. Vos jis užmigdavo, ir man imdavo lipti akys. Kai įsipjoviau pirštą, jis pabudo gretimame kambaryje ir suriko.
To laikotarpio šeimos albumuose nėra jokių kitų nuotraukų, tik jo. Kol buvo vystomas, dariau šimtus beveik vienodų nuotraukų: štai jis miega pritraukęs kojytes prie pilvo, štai tarp šviesučių antakių susimetė raukšlelė, štai jis prasimerkė, rauko nosį, ruošiasi verkti. Netobula kūdikio mimika, nesuvokiama pašaliniams, dabar neaiški net man, tada turėjo didžiulę vertę, ir aš spragsėjau kadrą po kadro, tarsi jau atspėjusi, kad neįstengsiu nei išsaugoti, nei įsiminti. Kad jį prarasiu.
Ir praradau visus: pirmiausia kūdikį, neįkainojamą ir trapų, kuris rausvame nuo kalio permanganato vandenyje iškart virsdavo slidžia žuvele. Paskui šypsulingą mažylį putliais skruostais, kuris sverdėdamas bėgdavo pas mane išskėtęs rankas. Ir liesą paauglį, nepakenčiantį mano prisilietimų, ir dvidešimtmetį, kuris visiškai išvažiavo, o į skambučius atsiliepia trumpai, lyg būtume vos pažįstami.
Jie išnyko nepastebimai, vienas paskui kitą, ir aš nė karto neįstengiau pagauti perėjimo, bet albumuose – tūkstančiai kiekvieno mano praradimo įrodymų. Jam netrukus dvidešimt treji, taigi ir vėl kaipmat prapuls, jo vietoj atsiras kitas, kurio kol kas nepažįstu, ir aš vėl nesusigaudysiu, kaip čia taip įvyko. Tiesiog mylėsiu juos visus, savo būsimus nepažįstamus sūnus, kai jiems bus dvidešimt aštuoneri arba trisdešimt penkeri, arba keturiasdešimt. Garbanotus ir nuplikusius, vedusius kokią nors kvaišą, liesus ir storus, išsiskyrusius ar laimingus, bučiuojančius savo naujagimiams vaikeliams kulniukus – visokius. Be jokių išlygų. Iki galo.
Aš tik nesuprantu, kur berniukai. Mažas, šviesus, garbanotas ir plonu balsu, bijantis tamsos ir truputį švepluojantis, kuris apkabina man kaklą ir šnibžda: aš myliu tave kaip tigras. Ne, kaip dramblys! Kada jis iš manęs buvo atimtas ir kodėl šito neprisimenu? Aš jo taip pasiilgau. Labiausiai ilgiuosi kaip tik jo.
Paklausyk manęs. Manęs niekas neperspėjo, o tai svarbu: jų neįmanoma susigrąžinti. Jų nėra, niekur. Kartais sekundę vienas tavo prarastųjų vaikiukų šmėsteli suaugusio žmogaus veide, tačiau tik atsitiktinai. Jų negalima prisišaukti, negalima paliesti, negalima sulaikyti. Jie tau daugiau nepriklauso.
Bet aš dabar nors žinau – ar klausaisi? Žinau, jog šitai pasikartos, – su kiekvienu mano vaiku, – ir ruošiuosi iš anksto. Nebesu nerūpestinga. Negaištu laiko niekams, nekraipau galvos. Kol jie su manimi, žiūrėsiu į juos, visą laiką – tik į juos. Neatitraukdama akių. (psl. 410-412).

Citatos [55]

Guillaume Musso. Dabarties akimirka.

Meilė kandžiojasi aštriais dantimis, o žaizdos niekada neužsitraukia. Stephen King.

Praeitis yra nenuspėjama. Jean Grosjean.

Kelias į pragarą taip gerai grįstas, kad jam nebereikia jokios priežiūros. Ruth Rendell.

Viskuo galiu patikėti, kad tik būtų neįtikėtina. Oscar Wilde.

Mylėti – nuotykis be žemėlapio ir kompaso, kur paklaidina tik atsargumas. Romain Gary.

<…> aš maniau. kad žiaurus yra ne praeinantis laikas, bet ištrinti jausmai ir emocijos. Tarsi jų niekada nebūtų buvę. Laurence Tardieu.

Patirtis yra ne tai, kas žmogui atsitinka, bet tai, ką žmogus daro su tuo, kas jam atsitinka. Aldous Huxley.

Į kelius, kuriuose netyko pavojai, siunčiami tik silpnieji. Hermann Hesse. Skaityti toliau

Citatos [54]

Ray Bradbury. 451° Farenheito.

– Puikus darbas. Pirmadienį degini Milį, trečiadienį – Vitmeną, penktadienį – Folknerį, leidi visus juos pelenais, o paskui sukūreni ir pelenus. Toks mūsų profesijos devizas.

– A, tai tik mano mama, tėvas ir dėdė sėdi sau ir šnekasi. Dabar tai irgi retai pasitaiko, panašiai, kaip vaikščioti pėsčiomis. Kitą kartą mano dėdę areštavo – ar jau pasakojau? – už tai, kad ėjo pėsčiomis. Ak, mes tikrai baisiai keisti.
– Bet apie ką jūs šnekatės?

Jie sako, kad aš – antisociali. Nemoku bendrauti. Kaip keista. Juk esu tikrai labai sociali. Viskas priklauso nuo to, ką vadinsi socialumu, ar ne? Man būti socialiai reiškia kalbėtis su jumis apie visa tai. – Klarisė subarškino saujoje kelis kaštonus, nukritusius nuo kiemelio medžio. – Arba kalbėtis apie tai, koks nuostabus pasaulis. Su žmonėmis būti puiku. Bet aš nemanau, kad labai socialu – suvaryti į krūvą žmones ir neleisti jiems kalbėtis. Jūs irgi taip nemanot? Valandą televizijos pamoka, valandą krepšinio, beisbolo ar bėgimo, dar viena valanda kopijavimo, istorijos ar piešimo, paskui dar pasportuoti, bet ar žinote, kad mes niekuomet neklausinėjame, bent jau dauguma; tave tik užpila atsakymais – pokšt, pokšt, pokšt, – o paskui tik sėdim dar keturias valandas su filmuotu mokytoju. Man tai visiškai ne socialu.

– Įsivaizduok devynioliktojo amžiaus žmogų su jo arkliais, šunimis, karietomis ir lėtą jo gyvenimą. Paskui, dvidešimtajame amžiuje tempas ėmė greitėti. Knygų apimtis sumažėjo. Santraukos. Apžvalgos. Laikraštukai. Viskas suvedama iki kamšalo burnai, greitos pabaigos. Skaityti toliau

Citatos [53]

Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga.

— Aš tik žinau, kad tai iš tikrųjų pradžios pabaiga. Akmens amžius, žalvario amžius, geležies amžius – nuo šios dienos visus juos pavadinsime vienu skambiu vardu, nes tai buvo amžius, kai mes vaikščiojome žeme, o rytais klausydavomės paukščių ir kone verkdavome iš pavydo. Gal pavadinsime jį Žemės amžiumi, o gal Gravitacijos? Milijonus metų mes stengėmės įveikti gravitaciją. Būdami amebos ir žuvys, veržėmės iš vandenyno, saugodamiesi, kad svorio jėga mūsų nesutraiškytų. Sėkmingai išlipę į krantą, kiek galėdami stengėmės atsitiesti, kad svorio jėga nesulaužytų naujo mūsų išradimo – stuburo; mokėmės vaikščioti nekliuvinėdami ir bėgioti nepavirsdami. Milijonus metų gravitacija laikė mus pririštus prie namų, o vėjas su debesimis ir žiogai su peteliškėmis šaipėsi iš mūsų. Štai kodėl šis vakaras toks svarbus… Atėjo galas senolei Gravitacijai ir jos vardu pavadintam amžiui, – galas visiems laikams. Nežinau, nuo ko bus pradėtas skaičiuoti naujasis amžius – nuo persų, svajojusių apie skraidančius kilimus, ar kinų, kurie švęsdami gimtadienius kažkodėl laidydavo į dangų aitvarus ir fejerverkus, o gal nuo sekančios valandos kurios nors minutės ar sekundės. Šiaip ar taip, dabar baigiasi milijonus metų trukęs bandymų laikotarpis – užsitęsęs, bet mums, žmonėms, vis dėlto teikiantis garbės (psl. 23, „Pradžios pabaiga“).

Nuo to laiko, kai išmokome kalbėti, tolydžio vis klausdavome: „Kokia gyvenimo prasmė?“ Tai buvo pats svarbiausias klausimas, kol mes jautėme giltinę pustant dalgį už nugaros. Bet tik leiskite mums įsikurti dešimtyje tūkstančių pasaulių, skriejančių apie dešimtį tūkstančių nežinomų saulių, ir niekam nebereikės šito klausti. Žmogus bus toks pat begalinis ir beribis kaip begalinė ir beribė pati visata. Žmogus bus amžinas kaip amžina visata. Atskiri žmonės mirs kaip ir ankščiau, bet mūsų istorija bus pažengusi taip toli, kad galėsime numatyti ateitį, o žinojimas, jog gyvensime visais laikais, suteiks mums ramybės ir tvirtumo – tatai ir bus ilgai ieškotas atsakymas į mūsų klausimą. Gavę gyvenimo dovaną, mes visada galėsime bent jau ją išsaugoti ir perduoti begalybei Argi ne kilnus tikslas? (psl. 24, „Pradžios pabaiga“).

Iškelia aukštai sireną ir pučią nelyginant ragą, pučia, kol garsas pasiekia tą vietą, kur guli tu, nugrimzdęs į ilgesingus sapnus apie tuos laikus, kai buvo tūkstančiai tokių kaip tu, o dabar esi vienas, vienui vienas pasaulyje – pasaulyje, kuris sutvertas ne tau ir kuriame reikia slėptis. Bet sirena vis šaukia ir šauki, ir tu pakirsti iš gelmių dumblo ir akys atsimerkia lyg gigantiško fotoaparato linzės, ir tu pradedi judėti… lėtai, lėtai, nes ant tavo pečių vandenynas, didžiulis svoris. O sirena vis šaukia iš už tūkstančių mylių, vos girdima ir pažįstama, ir tavo pilve įkaista aukštakrosnė, ir tu pradedi kilti į viršų – lėtai, lėtai. Pakeliui surydamas stambius būrius menių ir rainių, ištisus srautus medūzų pamažėle kyli į viršų – kyli visą rudenį: rugsėjį, kai prasideda rūkai, spalį, kai rūkai jau tirštesni, o sirena vis dar kviečia, paskui lapkritį; kasdien vis labiau prisitaikydamas prie slėgimo, kas valandą pakildamas per pėda aukščiau, tu vis artėji prie paviršiaus ir tebesi gyvas. Tu negali pasiskubinti: jeigu staiga iškiltum į viršų – suplyštum į gabalus. Todėl ir sugaišti tris mėnesiu, o paskui dar šitiek dienų plauki per ledinius vandenis iki švyturio. Pagaliau tu jau čia, naktyje, Džoni, tu – pati didžiausia žemės pabaisa. O štai ir švyturys, kuris kviečia tave. Toks pat ilgas kaklas kyšo iš vandens, toks pat kūnas ir, svarbiausia, toks pat balsas kaip tavo. Ar supranti dabar, Džoni, ar supranti?
Sirena suūkė.
Pabaisa atsakė. (psl. 31, „Sirena“).

Paskutinį mirksnį prieš išnykdama Suzana žvilgtelėjo į langą: ten žaliavo pieva, aplink – alyvinės, geltonos, melsvos, raudonos sienos, tartum upės vingiavo akmenimis grįsti šaligatviai; per saulės išdegintą kalvą ant asiliuko jojo kaimietis; berniukas gėrė apelsinų sultis, ir Suzana pajuto kvapnaus gėrimo skonį; medžio šešėlyje stovėjo vyras su gitara, ir Suzana pajuto po pirštais stygas; tolumoje plytėjo jūra – mėlyna, švelni, – ir jos bangos pagavo ją ir nusinešė.
Ir ji išnyko. Ir jos vyras išnyko. (psl. 235, „Pelės po šluota“).

Citatos [52]

Guillaume Musso. Centrinis parkas.

Man regis, kiekviename žmoguje gyvena kitas žmogus, nepažįstamasis. Piktadarys. Stephen King.

Sunkumuose visada slypi galimybės. Albert Einstein.

Vienus dalykus geriau išmokstame tvyrant ramybei, o kitus – audroje. Willa Cather.

Pasenti – juk tai reiškia nebebijoti praeities. Stefan Zweig.

Visada galime daugiau, nei manėme galintys. Joseph Kessel.

Vis dėlto mūsų skausmas
Ne tai, ką pavagia metai,
Bet tai, ką jie palieka išeidami. William Wordsworth.

Priešas – geriausias jūsų mokytojas. Laodzi.

Pabaisos tikrai egzistuoja, vaiduokliai taip pat… Jie gyvena mumyse ir kartais laimi… Stephen King.

Vargas vienišam žmogui! Juk kai jis suklumpa, nėra kam jį pakelti. Mokytojo knyga 4, 10.

–Iš kur žinai, kad aš kvaištelėjusi? – paklausė Alisa.
–Jei nebūtum kvaiša, – atsakė Katinas, – nebūtum čia atėjusi. Lewis Carroll.

Citatos [51]

Albert Camus. Maras.

Tiek pat yra pagrindo vieną kalinimo rūšį parodyti per kitą, kaip ir pavaizduoti bet kurį tikrai esantį dalyką pasigavus ką nors tokio, ko išvis nėra. Danielis Defo.

Norint susipažinti su kuriuo nors miestu, pravartu pasidairyti, kaip ten dirbama, kaip mylimasi ir kaip mirštama. (psl. 7).

Be abejo, galima atkirsti, jog tai būdinga ne vien mūsų miestui, jog apskritai visi mūsų amžininkai tokie. Be abejo, nūdien atrodo visiškai natūralu, kad žmonės dirba nuo ryto lygi vakaro, o likusį jiems gyventi laiką geriau pragaišta prie kortų, kavinėj ar beplepėdami. Bet yra miestų ir kraštų, kur žmonėms kada ne kada kyla nujautimas, jog esama dar kažko kito. Šiaip jų gyvenimas nuo to nesikeičia. Bet nujautimas smilktelėjo, ir tai jau gerai. (psl. 8).

Kai kyla karas, žmonės sako: „Tai ilgai netruks, pernelyg kvaila“. Žinoma, karas tikrai yra kažkas pernelyg kvaila, bet trukti jis užtrunka. Kvailybė visada atkakliai laikosi, tai būtų nesunku pastebėti, jeigu ištisai nebūtų galvojama apie save. Šiuo atžvilgiu mūsų bendrapiliečiai buvo kaip visi, galvojo apie save, kitaip tariant, buvo humanistai: netikėjo Dievo rykštėmis. Dievo rykštė ne pagal žmogų, užtat sakoma, kad Dievo rykštė ireali, kad tai blogas, greit praeisiantis sapnas. Bet visada ne jis praeina, o žmonės praeina iš vieno blogo sapno į kitą blogą sapną, ir pirma humanistai, nes nesiėmė atsargumo priemonių. (psl. 38).

Tik jūra ten, už namų, tarsi už neryškios šaškių lentos, bylojo, kad nei nusiraminimo, ne atilsio širdis pasauly rast negali. (psl. 41).

– Atvirai pasakykit man, ką jūs turit galvoj, ar esat tikras, jog čia kalbama apie marą?
– Jūs ne taip keliat problemą. Tai ne žodyno klausimas, tai tik laiko klausimas. (psl. 51).

– Matot, daktare, aš noriu, kad tą dieną, kai rankraštis atsidurs pas leidėją, tas, jį perskaitęs, atsistotų ir pasakytų savo bendradarbiams: „Nukelkite skrybėles, ponai!“.
[….]
– Ištisus vakarus, ištisas savaites galuojuosi dėl vieno kokio žodžio… kartais dėl paprasto jungtuko.
Čia Granas stabtelėjo ir paėmė daktarui už apsiausto sagos. Jam pynėsi žodžiai bedantėje burnoje.
– Suprantate, daktare, jei yra reikalo, gana nesunku pasirinkti, katrą dėti: bet ar ir. Jau sunkiau apsispręsti, katras tinka: ir ar apskritai. Bet, aišku, sunkiausia, kai nežinai, ar reikia dėti ir, ar nereikia.
[….]
– Gražų gegužės rytmetį elegantiška amazonė jojo ant puikios kaštonės žydinčioms Bulonės miško alėjom. (psl. 99).

Maras – tai visų pirma apdairi, nepriekaištinga, gerai veikianti administracija (psl. 168).

– Viena, kas mums belieka, tai buhalterija! (psl. 191).

Ir iš tiesų, klausydamasis iš miesto atlekiančių džiūgavimo šūksnių, Rijė prisiminė, jog tam džiūgavimui visada gresia pavojus. Mat jis žinojo tai, ko ši įsilinksminusi minia nenumanė ir ką galima perskaityti knygose, kad maro bacila niekada nežūsta ir neišnyksta, kad ji gali dešimtmečius likti miegoti rakanduose ir baltiniuose, kad ji kantriai laukia kambariuose, rūsiuose, skryniose, nosinėse bei senuose popieriuose dienos, kai maras žmonių nelaimei ir jiems pamokyti pažadins savo žiurkes ir jas pasiųs gaišti į kokį nors laimingą miestą (psl. 280).

Citatos [50]

Gabriel Garcia Márquez. Patriarcho ruduo.

Vis dėlto vakare po audiencijos, žaisdamas domino, su neslepiamu nusivylimu pasiguodė generolui Rodrigui de Agilarui, jog skurdžių karalienė neverta nė šokio, kurį su ja sušoko, jog šunų pjautynių kvartale tokių paprastučių Manuelų Sančes gyvas velnias, tik pamanyk, nimfos suknele su muslino rauktinukais, auksuota karūna su dirbtiniais brangakmeniais ir su rože rankoje, ir dar prižiūrima motinos, sergstinčios dukrą, lyg toji būtų buvusi iš gryno aukso, žodžiu, patenkinęs jos prašymą, o prašiusi ji viso labo įvesti elektrą ir vandentiekį į tą savo šunų pjautynių kvartalą, tačiau jis perspėjęs, kad daugiau nebelįstų į akis su visokiais prašinėjimais, velniai rautų, nebesileisiu į kalbas su skurdžiais, tarė ir, nebaigęs partijos, išėjo trenkęs durimis, išgirdo laikrodį mušant aštuonias, pasuko į karvides, įmetė pašaro karvėms, Skaityti toliau