Jana Vagner. Viešbutis

Jana Vagner. Viešbutis

VAGNER, Jana. Viešbutis [romanas]. Iš rusų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2018. 480 p.

Dabar jie žino, kad jų sielvartas nesimetriškas. Nevienodas. Kažkuris vienas, kažkuris jų, niūriai stovinčių aplink stalą su mirguliuojančiomis žvakėmis, tik apsimeta, kad sielvartauja. Kažkuris lygiai taip pat kaip jie raukosi ir tylomis ryja tamsų skystimą iš sunkios stiklinės, bet jis nenuoširdus. Kažkuris meluoja. Jiems atrodo, kad šis kažkuris, vienas jų, mielai pergalingai nusikvatotų ir aplėktų svetainę ratu, bet šito nedaro tik nenorėdamas išsiduoti. Žmonėms, kurie kartu daugybę metų, tai pernelyg baisi prielaida. Kaip tik ji ir atima žadą. 

Kaip smagu skaityti kokybišką prozą! Net nežinau kodėl knyga man taip patiko. Gal įdomia istorija, gal įvairiaspalviais veikėjais, gal kažkokiu kažkur giliai slypinčiu artumu, gal tiesiog tuo tekstu, kuris tikrų tikriausiai prikausto ir nepaleidžia, kviečia atsiversti knygą dar ir dar kartą. Ir tada nebesvarbu, kad veiksmo kaip ir nebėra (žiemos pūga ir dingusi elektra užspeičia draugų kompaniją viešbutyje), laikas kaip ir sustojęs – tai juk pats tinkamiausias metas pabendrauti, prisiminti, atrasti. Savo draugus ir save patį.

Taigi, turtingų draugų kompanija savaitei išsinuomoja viešbutį kalnuose su puikiomis slidinėjimo trasomis, ramybe, poilsiu ir neišsenkamu kiekiu alkoholio. Bet visai ne jis paskui sekančių įvykių kaltininkas. Laikinai nuo pasaulio atskirtame viešbutyje nužudoma jų draugė. Įtariamasis – vienas jų. Arba jie visi.

Pirma mintis buvo: ai, gal čia gal bus kaip kokiame S. Kingo „Švytėjime“. Arba A. Kristi detektyvuose. Bet lai tie palyginimai nesuklaidina – tie daugumai žinomi siužetai buvo visai laiku, vietoje ir tikrai nieko nesugadino, nieko nepamaišė. Ir visai neberūpėjo, kad čia ne Vongo ežeras, mirtino viruso nebusi, pasaulio pabaigos nebus. Nors… Gal nereikia nei mirtinų epidemijų, užtenka vieno viešbučio, vienos mirties, kelių vakarų prie žvakių šviesos. Ir…

Kažkur skaičiau, kad rusų kalba – turtingiausia. Nežinau, tikriausia, literatūrinė kalba – tai tikrai: net verstas tekstas toks sklandus, taip laisvai liejasi, teka, na, tiesiog yra labai gražus. Tikriausiai čia ir vertėjos talentas, ant viršelio esantis antspaudas dar labiau patvirtina vertimo kokybę. Na, bet spręskite patys.

Apolinaras Čepulis. Likimo upė. Rėvos.

Apolinaras Čepulis. Likimo upė. Rėvos.

 

Čepulis, Apolinaras. Likimo upė [romanas). Vilnius: Alma littera, 2014. 512 p.
Čepulis, Apolinaras. Likimo upė. Rėvos [romanas). Vilnius: Alma littera, 2014. 496 p.

Viktutei vis dažniau rodėsi, kad gyvenimas ir tėra tik nesibaigiantis alinantis darbas, pasninkai, juodas neišvargstamas vargas ir malda, kviečianti susitaikyti su tuo, ką duoda Dievas. Jai į galvą lindo nuodėmingos abejonės: koks tas pragaras po mirties jei dabar visas gyvenimas toks…

Skaičiau ir galvojau – kokie mes dabar laimingi. Gyvenam šiltai, patogiai, sočiai. Galime rinktis, rinktis kiekviename žingsnyje. Viktorija tokios laimės neturėjo. Visas jos gyvenimas – kaip lieps tėvas ir kaip duos Dievas.

Skaityti baisu. Realybė dažnai būna baisesnė už visus išgalvotus baisumus. Tuo labiau, kad romane labai daug autentiškumo, autorius užrašė savo mamos prisiminimus, pasakojimus. Ir taip nuo pat XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Spaudos draudimas, kantičkos, I pasaulinis karas, tarpukaris, II pasaulinis karas… Audimas, verpimas, kūlimas, melžimas, liuobimas ir dar šimtai kitų nesibaigiančių darbų. Metų ratas apsisuka – ir vėl viskas iš pradžių. Amžina plūkiava.

O dar tie jausmai… Net maža mergytė nesulaukia nei šiltesnio žodžio, nei skanesnio kąsnelio, niekas nei ašaros nubrauks, nei apkabins, nei priglaus. Ir kuo toliau, tuo liūdniau. Kol gyvenimas taip užgrūdina, kad nebelieka nei ašarų, nei skausmo. Viskas patirta, viskas išgyventa, nebenustebinsi.

Knygos dvi, bet pasakojimas tęsiasi nenutrūkstamai, tad pabaigus vieną iš karto ranka tiesiasi prie antros. Nepaisant visų tų kasdienybės baisumų, skaityti labai įdomu, viskas labai realu, daug memuarinės medžiagos, įdomu palyginti su savo artimųjų pasakojimais. Pavyzdžiui, ar žinote, kaip jūsų proseneliai pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą? O kaip seneliai – pokarį?

Kiek žmonių – tiek gyvenimų. Knygoje jis – Viktorijos.

Upė nesuskaičiuojamais vingiais tekėdama prasigraužia vagą ten, kur lengviau, kur užtenka jėgos prasiveržti: vienur – lygumomis – teka ramiai, kitur – per akmenis, rėvas, tarpukalnes – audringai. Tik ne kiekvienas šaltinis virsta upeliu, ne kiekvienas upelis pasiekia upę, ne kiekviena upė įteka į marias…

 

Diane Chamberlain. Paskutinis pabėgimas

CHAMBERLAIN, Diane. Paskutinis pabėgimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Loreta Gema Baltaduonė. Vilnius: Alma littera, 2017. 360 p.

Naujas gyvenimas turi prasidėti nedelsiant, pamanė. Ji, Kim Straton, daugiau niekada nepavadins savo sūnaus Taileriu.

Aš – tobula mama. Mano sūnaus tėvas – niekšas. To niekšo nauja draugė negali turėti vaikų, todėl jie užsigeidė mano sūnaus. Neatiduosiu! Tai toks knygos siužetas. Iš tikrųjų, galbūt viskas ir šiek tiek geriau, bet tik šiek tiek. Belieka tik atsidusti, kai skaitai, kad „knyga tapo vienu ryškiausių kūrybos vainiko brangakmeniu“. Tai jau tikrai…

Skaičiau ne vieną šios autorės knyga. Na jos tokios visiškai neįpareigojančios, atpalaiduojančios, perskaitai ir pamiršti. Tokiam visiškam poilsiui. „Paskutinis pabėgimas“ vienas iš prasčiausių romanų. Negelbsti net bandymas griebtis kažkokio detektyvo elementų, nei kažkokie bandymai megzti intrigą, nei vaikystės paslaptys, nei nužudyti kačiukai. Niekas.

Nepatiko. Kažkaip labai jau apdulkėjęs tas brangakmenis. Nesuspindo.

 

S.K. Tremayne. Ledo dvynės.

TREMAYNE, S.K. Ledo dvynės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 328 p.

— Bet Kirstė  vis dar gyva. Ji čia, Lidijos viduje.
— Taip.
— Užspeista Lidijos ir kovojanti, kad būtų išgirsta.
— Taip.
— Velnias, – tarstelėjo Džošas. — Kokia painiava!

Iš kart vos perskaičius, viskas buvo aišku. Kas žuvo, kaip žuvo ir kas kaltas. Vėliau suabejojau: juk galėjo būti ir visai priešingai. Dabar, kai rašau, aišku tik viena – pabaigos taip ir nesupratau. Greitai perverčiu paskutinius skyrius ir visai susipainioju. Puiku. Neprošal kartais pakrutinti smegenis ir skaitant paprastą detektyvą.

Nors gal jis ir ne visai paprastas. Jokios mistikos kaip ir nėra. Tiesiog nelaimė po nelaimės. Vienas vaikas žuvo, kitas sakosi esąs ne tas, kuo jį laiko tėvai. Mat jie buvo dvyniai. Identiški. Tėvai suabejoja – man šiek tiek jų abejonės keistos (neskirti savo vaikų?). Dar įdomiau, kad šeima nusprendžia atsiskirti nuo visuomenės ir persikelti gyventi į kažkokią salą. Į namus, kurie tik dar labiau slegia, gniuždo ir neleidžia pasveikti.

Bet viskas nėra šiaip sau. SK Tremayne yra rašytojo, kurio tikrosios pavardės dabar neatsimenu, pseudonimas. Rašytojas su patirtimi, ne koks naujokas.  Audrius Ožalas romaną apibūdina kaip protingą psichologinį trilerį. O man tai buvo visai neblogas paskutinis metų detektyvas. Tik fotografijos, kurios kaip ir turėjo būti gražios, tokios nebuvo.

Tai kuri visgi liko gyva? Kirstė ar Lidija?

Gin Phillips. Baimės karalystė.

PHILLIPS, Gin. Baimės karalystė [psichologinis trileris]. Iš anglų k. vertė Aistė Kvėdaraitė – Nichols. Vilnius: baltos lankos, 2017. 235 p.

— Ša, – sušnabžda ji Linkolnui. – Tylėk. Sėdėk ramiai kaip statula. Jis ateina.

Trileris? Gerai! Psichologinis? Chm… intriguoja. Rašytoja iš JAV? Bus holivudo. Arba nebus. Bet greičiausiai bus. Aprašymas intriguoja? Netgi labai.

Nieko nelaukiu – imu ir skaitau.

Knyga visai nedidukė. Perskaitei – pamiršai? Ot ir ne! Jau daug metų nejaučiau tokios įtampos. Bent jau pirmame trečdalyje. Jeigu bus holivudo, tai tikriausiai viskas bus gerai. O jei ne? O gal tiesiog imti ir atsiversti pabaigą? Nė už ką!

Zoologijos sodas, mama, sūnus ir pora pamišėlių. Argi tai gali nustebinti detektyvų skaitytoją, kuris jau visko persisotinęs, viską žino, viską yra skaitęs, o žudiką atspėtų greičiau, nei pats knygos autorius? Nesugalvoju nieko. Nors ne. Nustebinti gali paprasčiausia tikrovė. Kada personažo pulsas pulsuoja kartu su skaitytojo. Kada sėdi tyliai tyliai ir bijai sujudėti. Tau gal ir pavyks. O kaip tavo keturmečiui nenuoramai? Kuris net kelių minučių ramiai nepasėdės? Tiesa, antroje knygos pusėje įtampa kažkaip atslūgsta, tas stiprus tikrovės pojūtis dingsta, bet vis tiek nuotaika išlieka – mamą ir jos sūnų sieja labai stiprūs saitai. Nors, juk nereikia net trilerio, kad tai suprastum, tiesa?

Kitoks detektyvas. Tikrai nėra nei top, super, geriausias, metų…, puikiausias dar dar koks nors. Bet kad šiek tiek kitoks – tai faktas. Jei reiktų vienu žodžiu apibūdinti, sakyčiau labai banaliai – geras. Siūlau patiems įsitikinti, ar tai tiesa.

 

Geriausi Švedijos detektyvų autorių apsakymai

Geriausi Švedijos detektyvų autorių apsakymai / Tove Alsterdal, Rolf Börjlind, Cilla Börjlind … [et al.] ; sudarytojas ir įžangos autorius John-Henri Holmberg . Iš švedų k. vertė Justė Vitkauskaitė. Vilnius: Alma littera, 2015. 344 p.

Staiga apklausa pakrypo nauja, baisia linkme.

Perskaičiusi šią knygą norom nenorom pagalvoji, kad nieko nėra geriau už apsakymus! Tai tiek daug istorijų vienoje knygoje! Ir dar detektyvinių.

Rinkinys puikus. Nesu jokia detektyvų žanro tyrinėtoja, įžangą leidau sau praleisti, iš karto ėmiausi bylų. 17 autorių, 17 trumpų kūrinėlių. Kiekvienas kitoks, kiekvienas ypatingas, kiekvieną kartą nežinai, kaip viskas baigsis.

Patiko. Labai. Net negalėčiau išskirti, kuris įdomesnis, kuris – ne. Dar, kad būtų įdomiau, skaičiau nenuosekliai, nuo knygos pabaigos. O ir autoriai nėra kažkaip vienas su kitu susiję. Kalėdinėje mugėje dingo mergaitė. Kita iškrito iš ketvirto aukšto. Berniukas mokykloje kenčia patyčias. Pagrobiama pašto siunta, žinoma, su solidžia pinigų suma. Tobula Proto Galia (žinoma, parašyta garsiojo Stieg Larsson). Hitlerio meilė Eva Braun taip pat rado savo vietą detektyvinių apsakymų rinktinėje. Meno dirbinių kolekcionieriai ir dar daug visko. Puiku.

Detektyviniai apsakymai niekuo nenusileidžia madingiems skandinaviškiems detektyvams. Noriu dar.

 

Gabriel Garcia Márquez. Patriarcho ruduo.

GARCIA MÁRQUEZ, Gabriel. Patriarcho ruduo [romanas]. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2017. 274 p.

…stojo vienas pats prieš įsisiautėjusią audrą ir padarė iškilmingą, oficialų pareiškimą….

Kaip galvojate, kiek žodžiu gali būti viename sakinyje. 10? 20? O jei 1000? Ne? Negali būti? Tai va – dar ir kaip gali! Prašau.

Kaip rašė viena tinklaraštininkė, tai šešių sakinių knyga. Gal kiek ir perdėta, bet pasakyta taikliai. Prasidėjęs viename puslapyje sakinys tęsiasi ir kitame, ir dar kitame, ir dar… Jame persipina skirtingų herojų mintys, ištisi gyvenimai. Trumpam atsitraukęs ar užsisvajojęs žiūrėk ir nebežinai, ką skaitai: ar čia apie Generolą, ar apie jo vaikystę, jaunystę, apie jo brangiąją motiną, ar apie meilę, apie išdavikus, patiektus tarp pačių įvairiausių prieskoninių žolelių, ar apie uraganą, specialiai metų metus dresuotus šunis, tuoj tuoj, gal jau kitame puslapyje tapsiančius tikromis žudymo mašinomis, ar apie galingą vandenyno bangą, nusinešusią ir jaunystę, ir šlovę, ir garbę. Visą gyvenimą.

Nors keletą šio autoriaus knygų skaičiau jau ankščiau, lengva nėra. Netgi šioks toks nedidukas iššūkis, sakyčiau. Ir ne ilgieji sakiniai gąsdina (priešingai, jie labai veiksmingi pavargusiems nuo tų įprastinių, kasdienių tekstų). Ne. Šiek tiek gąsdina pati knygos nuotaika. Istorija. Mintys. Kvapai.  Kaip kažkurioje knygoje tikrai girdėjau smuiko muziką, tai šioje – tikrai užuodžiau kvapus. Ir ne pačius maloniausius. Kokiame dar tekste yra tiek prakaito, mėšlo, pūvančio kūno ir išmatų dvoko? Tiek vienatvės? Ir tiek beprotybės?

Knyga drąsiam ir patyrusiam skaitytojui.