Philippe Claudel. Brodekas.

Philippe Claudel. Brodekas.

CLAUDEL, Philippe. Brodekas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 278 p.

Pagalvojau apie tai, ką visi tie žmonės, kuriuos pažinojau daugybę metų, ką tik padarė. Buvo jie ne pabaisos, o valstiečiai, amatininkai, fermų darbininkai, girininkai, smulkūs valdininkai. Taigi žmonės – kaip jūs ir aš. 

Brodekas, Brodekas, Brodekas… Romanas pasirodė dar prieš pastarąją knygų mugę (beveik prieš metus!), ir tai šiek tiek stebina – net aš, kuri daugiau ar mažiau knygomis ir jų naujienomis domiuosi, apie Brodeką beveik nieko nebuvau girdėjusi. Na gal viena ausimi, gal kažkur mintyse ir pasižimėjau, kad įdomu būtų paskaityti.

Aš vadinuosi Brodekas, ir aš čia niekuo dėtas. Tai pirmasis knygos sakinys. Ir nieko nėra geriau, kai tas pirmasis sakinys taip intriguoja. Kas tas Brodekas? Jis kažkokio kaimelio kažkur nenurodytoje šalyje gyventojas. Ir dar jis Fremdër, kuriam tenka užduotis aprašyti neseniai įvykusį Ereigniës.

O tada ir prasideda gėris. Pasakojimas, kaip minėjau, labai įtraukiantis: iš pradžių skaitytojui pateikiama tik viena kita detalė apie Brodeko ankstesnį gyvenimą, apie kaimelio žmones. Vėliau viskas susilipdo į bendrą paveikslą, kuris, kaip kažkur internete skaičiau, jei būtų filmas, galėtų būti tik nespalvotas.. Paskui suvoki, kad tas bendras paveikslas – kaip alegorija. Žmonių galimybių, kurioms nėra ribų. Žmonių fantazijos, kuri taip pat yra begalinė.  O jei ta fantazija panaudojama blogam, koks begalinis gali būti žmogaus žiaurumas? To niekas neįsivaizduoja.

Tai va. Ir dar yra Anderer. Ponas Sokratas ir Panelė Žiuli. Trijulė, netikėtai pasirodžiusi vieną rytą ir išjudinusi kaimelio gyvenimą.

Čia belieka apgailestauti, kad yra internetas. Kur viskas surašyta, išnagrinėta, aptarta. Kai iš skaitytojo atimamas tas suvokimo džiaugsmas, kad aha, čia autorius rašė apie tai.. o gal apie tai… Kažkada, kai pirmą kartą skaičiau Kamiu „Marą“ (tada dar nebuvo interneto!), tai buvo tik istorija apie vieną miestą užklupusį marą. Ir koks nuostabus jausmas, kai suvoki, kad tai kur kas daugiau, kad knygą galima skaityti ne kartą ir ne du.

Brodeką irgi galima skaityti ne kartą ir ne du. Nors labai mėgstu užsirašyti patikusias mintis, šį kartą to padaryti net nemėginau – per daug jau ten ką yra rašyti. Jau geriau bus paskaityti dar kartą. O vėliau galbūt dar. Ir dar.

Juk auka mane pavertė kitų patirta baimė – kur kas labiau negu neapykanta ar nežinau, koks kitas jausmas. Todėl, kad baimė kai kuriems sugniaužė gerklę, aš ir buvau įduotas budeliams, o tuos pačius budelius, tuos, kurie kadaise buvo tokie kaip ir aš, pabaisomis pavertė taip pat baimė, sudaiginusi blogio gemalus, nešiotus savyje, kaip visi mes savyje juos nešiojame.

Robert Seethaler. Tabakininkas.

Robert Seethaler. Tabakininkas.

SEETHALER, Robert. Tabakininkas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 199 p.

– Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!

Smagu, kad vos tik pamačius naują knygą, nuojauta šnabžda – skaityk mane, esu gera knyga. Dar smagiau, kai ta nuojauta neapgauna. Francelis, bernutis (koks žodis!) atvažiuoja į Vieną dirbti tabako krautuvėlėje pas  Otą Trsneką. Tabakininko klientai patys įvairiausi, vienas jų –  pats Sigmundas Freudas. Pasinaudodamas keliais cigarais, suskintais narsių vyrų ant saulėtų, derlingų San Chuan i Martineso upės krantų ir švelniai susuktais jų dailių moterų rankų, Francas susipažįsta su profesoriumi artimiau, ir tarp jų užsimezga draugystė.

Labai patiko. Pirmiausia, įdomus istorinis kontekstas. Laikai neramūs, ketvirto dešimtmečio pabaiga, bet Francui kas! Jis ką tik sutiko gražuolę čekę ir jau ketina dėl jos išprotėti. Gerai, kad vos už kelių gatvelių profesoriaus namai, o po langais stovi suoliukas, ant kurio susėdę jiedu kalbasi. Tiesa, šių pokalbių šiek tiek bijojau, labai jau jie visur akcentuojami. Bet be reikalo – jie tokie paprasti, o Francas vis auga ir keičiasi, jau, žiūrėk ir dingęs tas naivus bernelis…

Dar vienas labai didelis pliusas – na tiesiog vienas malonumas skaityti tokią prozą! Vietomis, ypač pradžioje, atrodė, kad autorius rašydamas šypsosi. Šypsosi net ir pabaigoje, kai skaitytojo veidas niaukiasi. Tobula. O dar tas pirkėjos liudijimas apie vienos nakties įvykius. Perskaitei ir skaityk dar kartą. Gražu.

O svarbiausia, pasakojimas taip susipina ir susilipdo, kad pabaigoje belieka tik atsidusti.

Nuo to laiko, kai jis Prateryje Francas surado ir čia pat prarado savo laimę, buvo praėję du mėnesiai. Du mėnesiai liūdnų dienų ir bemiegių naktų.
– Kaipgi prastai atrodai! – pakartojo Otas Trsnekas. – Šuniškai nusivaręs, jei tiksliau pasakius. Kaip pačios mirties nelabas senelis. Baltas it popierius, sulysęs it pagaikštis, mirtinai nusibaigęs ir mažiausiai dešimčia metų pasenęs. Jei ir toliau šitaip, galėsi kitąmet prašyti pensijos.
– Ne, ne, man viskas gerai, – skubiai patikino Francas ir pasilenkė prie laikraščio, išslydusio iš suglebusių rankų. – Gal mane lyg ir oras vargina, bet šiaip nieko blogo.
– O kuo gi tas oras netinka?
– Kad… truputį šaltoka.
– Tai juk dabar žiema.
– Taip, – tyliai atsiduso Francas, – žiema.
Tabakininkas per akinių viršų pažvelgė į savo mokinį, kuris mėgino su visa galva sulįsti į ekonomikos puslapius.
– Tai kas gi dar, išskyrus tą didžiai neįprastą aplinkybę, kad žiema šįmet užklupo mus jau gruodį, kas gi dar tave slegia?
Kelias sekundes vaikinas dar spyrėsi, bet galiausiai neišsilaikė. Laikraštis nučiuožė ant grindų. Francas pašoko nuo taburetės ir, atvertęs galvą į apdulkėjusias lubas, beviltiškai sušuko:
– Aš įsimylėjau!

Margaret Atwood. Tarnaitės pasakojimas.

Margaret Atwood. Tarnaitės pasakojimas.

ATWOOD, Margaret. Tarnaitės pasakojimas [romanas]. Baltų lankų rinktinė proza. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2012. 332 p.

Tai, prie ko priprantama, sakydavo Teta Lidija, atrodo įprasta. Dabar jums neatrodo įprasta, bet po kiek laiko atrodys. Tai atrodys įprasta.

Iš pradžių buvau labai skeptiška. Kas gi galėtų pranokti „Oriksę ir Griežlį“? Gal čia tik gerai pasisekusi reklaminė akcija, prieš keletą metų nurausvinusi visų įmanomų knygų skaitytojų tinklaraščius ir socialinių tinklų paskyras? Skaičiau! Patiko! Įspūdinga! Nepamirštama! – tai tik keli epitetai iš milžiniško knygos liaupsių katilo. Ir ne be reikalo.

Fredinė yra Tarnaitė. Ne, jai nereikia skalbti, plauti, lyginti ar gaminti valgį. Priešingai – ja rūpinamasi, ji valgo sveiką maistą ir geria įvairius vitaminus. Kasdien ji su kita netoliese gyvenančia Tarnaite eina apsipirkti, dalyvauja kartas nuo karto vykstančiuose renginiuose. Tai ir viskas. Tiesa, ji turi padaryti vieną svarbų darbą – pagimdyti savo Vadui ir jo Žmonai sveiką vaiką. O, kad tai būtų taip paprasta! Būtų… Gal ir būtų lengviau, jei ne tie vaiduokliai iš praeities, kai kažkada, rodos, seniai, seniai, Tarnaitės turėjo savo šeimas, savo pinigų, galėjo mokytis, dirbti… Galėjo netgi skaityti!

Knyga melancholiška. Laikas, kai nėra kuo užsiimti, slenka stebėtinai lėtai. Bet vėliau su kiekvienu puslapiu įspūdis stiprėja, emocijos kaista, širdis pradeda plakti greičiau.. Keletas detalių iš praeities, keletas netikėtų įvykių ir tenka pripažinti – gal ir visai gerai. Netgi labai. Man, kaip fantastikos fanei įspūdį dar sustiprina ir pats žanras. Ar tai distopija? Gal. Bet likęs pasaulis nepasikeitęs. Istorija vyksta naujoje Gileado respublikoje.  Alegorija? Taip, žinoma, kokiose knygose jų nebūna? Fantastika – taip/ne, juk tokių Gileadų galima rasti ir šiandien. Tereikia pasukti žvilgsnį, pavyzdžiui, į rytus. Bet juk ten viskas taip įprasta, ar ne? Kitaip ir būti negali. O neseniai iškovota moterų teisė vairuoti automobilį netgi parodoma per žinias. Kaip egzotiška…

Tai kuris gi laimi? Griežlys ar Fredinė? Jei Griežlys – didelis pyragas, tai Tarnaitės pasakojimas – tik jo kąsnis. Bet toks pat kokybiškas ir skanus.

Dirk Kurbjuweit. Baimė.

Dirk Kurbjuweit. Baimė.

KURBJUWEIT, Dirk. Baimė [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 190 p.

Užuot puolę į pusrūsį, tą vakarą ilgai diskutavome. Netrukus supykau, nes Brunas užspeitė mane į kampą kaip skystablauzdį, kaip vyrą, kuris ne ginasi, o tik stebi, kaip bus sudorota jo šeima. Prieštaravau, kad civilizacijai galas, jeigu net tokie žmonės kaip aš griebsis barbariškų veiksmų. Nesipūsk, rėžė broliukas, tiesiog išmalk tam niekšui snukį, o civilizacija jau kaip nors išgyvens.

Prisiskaičiusi atsiliepimų, kaip romanas sukrėtė, privertė susimąstyti, pasverti gyvenimo vertybes ir panašiai, šiek tiek išsigandau. Vasara gi dar, jokių filosofijų nenoriu.  Ir tada pamačiau, kad versta iš vokiečių kalbos! Na, vokiečių autorių skaitiniai šią vasarą buvo ypatingai nusisekę, tai daugiau nebeabejojau.

Nežinau, ar tai yra detektyvas. Tiesa, viena mirtis yra, bet žudikas įvardintas jau pirmuose puslapiuose. Nežinau, ar tai koks psichologinis trileris. Istorija neskubri, architektas Randolfas Tyfentaleris aprašo neseniai vykusius įvykius. Kartas nuo karto prisimindamas savo vaikystę, pasvarstydamas apie santykius su artimaisiais, ypač su žmona Rebeka. Gerokai iki tos dienos, kai jie susipažįsta su ponu Tiberijumi, kuris netrukus ganėtinai patampys jiems nervus. Bet ne tik jiems. Skaitytojams irgi.

Labai patiko. Istorija įtaigi. Ne tik dėl juntamos baimės. Įdomu buvo skaityti apie tą padalintą Berlyną, buvusias Rytų ir Vakarų Vokietijas, atominio karo baimes. Daug vėliau, kuomet scenoje pasirodo ponas Tyberijus, nuotaikos keičiasi, veikėjų poelgiai darosi isteriški, skaitytojo, beje – irgi. Nagi, ką čia darote! Juk tai absurdas! Negi tikrai tas Randolfas visiškas lepšis! Gi daryk ką nors! Kokios čia paistalynės apie teisinę visuomenę… Pala. Paistalynės? Tai ką būčiau dariusi aš? O ką darytum tu?

Po paskutiniu metu skaitytų knygų kokybiško detektyvo kartelė buvo kilstelėta ganėtinai aukštai. „Baimė“ įveikė ją be didelių pastangų.

Jane Harper. Sausra

Jane Harper. Sausra

HARPER, Jane. Sausra [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 336 p.

– Čia taip stinga vandens. Visas miestas kraustosi iš proto.

Tos kelios savaitės, kai vasara pagaliau nusprendė priminti apie save, kai žolynai tiesiog išdegė ir pagelto, kai apsiginklavus kibirais ir laistytuvais reikėjo gelbėti dar nenugeibusius augalus, o prakaitas žliaugė taip, kad nebebuvo net prasmės jo šluostytis, pasirodo, tebuvo vienas juokas. Kievaros miestelyje sausra tęsiasi jau du metus, ir, kaip vėliau paaiškino google, tai nėra nieko neįprasto. O žmonės ten gyvena sau, ir tiek. Na, kai kurie kartais tikrai kraustosi iš proto.

Viršelyje parašyta, kad jei ketinate šiemet perskaityti tik vieną detektyvą, skaitykite šitą. Perskaičiau, kaip gi reikėtų atsispirti, nors ir žinau, kaip kartais tie užrašai yra toli nuo tiesos. Bet tikrinam. Aronas Falkas grįžta į savo vaikystės miestelį laidoti netikėtai nusižudžiusio draugo. Sugrįžta daug prisiminimų. Kyla daug neaiškumų. Tik ta niūri nuotaika, kuri tąsyk išvijo jį su tėvu iš miestelio – ta pati. Ta nuotaika ir priverčia jį, kartu su vietiniu pareigūnu, imtis neoficialaus tyrimo ir pabandyti pasiaiškinti, kas gi čia vyko/vyksta?

Tokia tai lėta, psichologinė istorija. Niekas niekur neskuba, veiksmas lėtas, netrukdantis pasinerti į praeitį ir prisiminimus. Nieko netrūko, nieko nebuvo per daug. Kažkiek priminė Johan Theorin „Prieblandą“. Mano iškepusioms smegenims buvo pats tas.

Priešingai nei rekomendacija ant viršelio, Sausros siūlyčiau neaplenkti netgi tuo atveju, jei per metus perskaitote daugiau nei vieną detektyvą. Taip įtaigiai karščiu, vasara, praeitimi, neapykanta, pažeminimu, dabartimi alsuojančių istorijų daug nėra.

Guillaume Musso. Dabarties akimirka.

MUSSO, Guillaume. Dabarties akimirka [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 288 p.

– Tai ir yra antroji sąlyga, Arturai, – pasakė atgavęs kvapą. – Nieku gyvu neturi atidaryti šių durų.

Musso yra tik geras šiuolaikinių pop knygų rašytojas. Ne tik mokantis sumaniai regzti siužetą, bet ir puikiai išmanantis skaitytojų norus. Norite gražių citatų? Prašom, knygose jų pilna (gal net kartais ir per daug). Norite intrigos? Prašom, nuo pat pirmo puslapio. Norite romantikos, detektyvo, trilerio, mistikos? Be problemų. Yra visko. Vienose knygose daugiau, kitose – mažiau.

Dabarties akimirka – šauni knyga puikiu pavadinimu. Dabar kai tik toms akimirkoms dažniausiai laiko ir nėra. Bet turėtų būti. Kitaip būsite kaip Arturas, kadaise nepaklausęs tėvo ir atvėręs paslaptingąsias duris.

Ranka nusišluostau ašaras. Jaučiu užgriuvusią atsakomybės naštą, bet tas jausmas sumišęs su laime.
Žinau, kad po kelių valandų manęs čia nebebus.
Ir pirmą kartą jaučiuosi tvirtesnis, labiau susitelkęs.
Žiūriu į miegantį žmogutį, semiuosi jėgų iš jo ir šypsausi.
„Na ir nuotykis, velniai rautų!“
Permąstau viską, ką išgyvenau, kol pasiekiau šią akimirką.
Turiu ir toliau ištverti visus smūgius. Dėl jo.
Ateis diena, kai nelemtas ciklas sustos.
Ši diena žymi vieną etapą. Laukia dar ilgas karas, bet aš jaučiu, kad ką tik laimėjau svarbų mūšį.
Niekas nebebus kaip ankščiau.
Dar pasimėgauju šia akimirka.
Prasideda naujas gyvenimas.

Patiko. Kaip ir visos kitos knygos. Kaip ir visada, kai yra nors lašelis intriguojančios mistikos, kurią vėliau galima logiškai paaiškinti. Viršelyje rašoma, kad atskleisti knygos pabaigą būtų tikras nusikaltimas, tai to ir nedarysiu. Gal tik parinksiu porą citatų, kurias autorius rūpestingai išrinkęs ir jų šaltinius atskirai pateikęs knygos pabaigoje. Kaip ir visada…

Sarah Pinborough. Ydingas ratas.

PINBOROUGH, Sarah. Ydingas ratas [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Vidugirienė. Vilnius: baltos lankos, 2017. 360 p.

Jam atrodė, kad tai, kas įvyko, neišvengiamai atsispindės pasaulio spalvų paletėje, bet žemės ir dangaus atspalviai išliko tokie pat blankūs, o medžiai nė nevirptelėjo iš pykčio.

Labiausiai mane nuvylė citata ant viršelio. Autorius, kurio visos knygos perskaitytos, kuris ir iš paprasto siužeto geba padaryti kažką tokio, kuris yra mano vienas mėgstamiausių rašytojų dar nuo paauglystės laikų… Ir jis bando mane įtikinti, kad ta knyga kažkokia ypatinga? Ir ką jis sau galvoja? Juk tą pačią istoriją būtų parašęs šimtą kartų įtempčiau, įtaigiau ir įdomiau.

Stebuklo nebuvo. Jei ne pabaiga, tai būtų pats paprasčiausias skaitaliukas su atodūsiais, prakaituotais delnais, akių pavartymais ir kitais moteriškų meilės romanų elementais. Tačiau reklama šaukte šaukia, kad pabaiga mane šokiruos. Greitai verčiam puslapius ir laukiam, kada jau čia tas netikėtumas bus. Tiesa, jis buvo ir visai neblogas. Pagalvojau, kaip čia viskas būtų. Baisoka? Gal kažkur ir girdėta, kažkokiame filme matyta, bet vis tiek – pabaiga tikrai turi tam tikro žavesio. Bet tai ir viskas.

Knyga apgavikė. Reklama – irgi.