Günter Grass. Svogūno lupimas.

GRASS, Günter. Svogūno lupimas [autobiografija]. Iš vokiečių k. vertė Teorodras Četrauskas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 400 p.

Tačiau aš pats galiu save apkaltinti, įvertinti ir nuteisti. Kaip hitlerjugendo narys aš buvau jaunasis nacis, tikintis iki galo.

Tą džiaugsmingą akimirką, kai įžengiau su dovanų čekiu į knygyną, man ir pamojavo Günter Grass. Neturėjau jokių favoritų, must read ar panašių sąrašų, tad paėmiau ir atverčiau knygą.  – Svogūnas turi daug sluoksnių. Vos tiktai pašalini vieną, randi kitą. Pjaustomas jis verčia ašaroti. Tiktai lupamas sako tiesą. Tai, ką patyriau vaikystėje ir vėliau, kiša panosėn faktus ir buvo blogiau, negu norėtum, toji patirtis reikalauja, kad būtų papasakota tai vienaip, tai kitaip, ir gundo meluoti. –  Tos vienos pastraipos ir užteko.

Skaitau pačias įvairiausias knygas, ir, po visokių detektyvų ir lengvų atostogų romanų tas Grass tekstas atrodo daugiau nei nuostabus. Net nesvarbu, kad nei vienos autoriaus knygos nesu skaičiusi. Dar įdomiau: knygoje rašoma ir apie meną, ir apie kūrybą, ir apie būsimas (ano laiko perspektyvoje) knygas ir jų personažus. Vaikystę, paauglystę ir „skolų išmušinėtojo“ pareigas. Hitlerjugendą.

Būtent. Pati knyga irgi turi savo istoriją. Autoriaus išlukštentas svogūnas sukėlė tikrai nemažą audrą. Kaip suderinama SS ir Nobelio premija? Kodėl ir kas kaltas? Nors gal kaip tik net labai suderinama? Nobelio premija buvo skirta „Už gyvą užmiršto istorijos veido vaizdavimą“. Dažnai tokios nemalonios istorijos skubamos užmiršti. O taip imti ir palukštenti savo gyvenimą tikriausiai užtektų drąsos ne kiekvienam. Taip galvoju aš. Na o pats autorius net negalvoja teisintis.

Pasakei žodį, ir jau maga ištarti kitą. Skolos ir kaltė. Du žodžiai, taip giliai įleidę šaknis į vokiečių kalbos dirvą. Mat skolas dar įmanoma šiaip taip sutvarkyti, kad ir mokant dalimis, kaip tai darė mano motinos klientės, o nuslėpta ar tiktai numanoma kaltė išlieka. Ji vis tiksi. Ir niekur nuo jos nepabėgsi. Vis traukia savo giesmelę. Nebijo kartojimosi, tarpais maloningai leidžiasi pamirštama ir žiemoja sapnuose. Ji nusėda ant dugno – kaip neišnaikinama dėmė, kaip neiššluostomas klanas. Ji nuo mažumės išmoksta atgailaudama ieškoti užuoglaudos ausies kriauklėje, teisintis senatimi ar tuo, kad už ją jau seniai atleista, menkinti save, virsti beveik į nieką, bet paskui vėl pasirodo, kai svogūnas netenka vieno luobo po kito ir ant pačių jauniausių pasirodo neištrinami rašmenys: kada didžiosiomis raidėmis, kada kaip šalutinis sakinys ar pastaba paraštėje, kada įskaitoma, o kada vėlei parašyta hieroglifais, kuriuos sunku, o kartais išties neįmanoma iššifruoti. Man skirtas įrašas trumpas ir aiškus: aš tylėjau.

Ir pirmas sakinys, ir kiekviena pastraipa šaukte šaukia – knyga bus puiki.

Taip, tokia ji ir yra.

Emily St. John Mandel. Vienuolikta stotis.

mandel_vienuolikta-stotisMANDEL, Emily St. John. Vienuolikta stotis [romanas]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 420 p.

— Buvau viešbutyje, – pasakė jis. – Atsekiau jūsų pėdomis sniege. – Jo veidu sruvo ašaros.
— Gerai, – pasakė kažkas. – Bet ko tu verki?
— Maniau, kad esu likęs vienas, – atsakė jis.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Gripo virusas. Taip, šie du sakiniai reiškia, kad mano rankose naujas, ir tikrai kokybiškas postapokalipsinės tematikos romanas. Puikumėlis.

Leidykla tokių knygų skaitytojų simpatijas užsitarnavo dar 2008 m., kuomet pasirodė garsusis „Kelias“. Bandau surasti, ar per tą ilgoką laikotarpį nepraleidau dar kokio panašaus šioje leidykloje išleisto romano? Nerandu. Gaila, bet gal ir gerai. Įspūdžių, bent kol kas, tikrai užtenka.

Nežinau, kodėl visokių tipų pasaulio pabaigos taip kaitina vaizduotę? Kas, jeigu? Kaip, jeigu? Ką, jeigu? Gal todėl, kad variantų – daugybė, o tikrojo atsakymo nežino niekas. Šį kartą visiems gerai pažįstamą pasaulį neatpažįstamai pakeičia gripo virusas. Miestai sugriauti. Pasaulis pasikeitęs. Žmonės – irgi.

Patiko, kad išlikusieji išvengė susidūrimų ir kovų su visokiais zombiais ir kitokiomis viruso sukurtomis būtybėmis. Tokių knygoje nėra. Patiko, kad pagrindiniai veikėjai yra nuolatiniame kelyje. Simfonija – keliaujančių artistų ir muzikantų būrelis, dovanojantis aplinkiniams valandelę džiaugsmo.  Patiko, kad romanas – ne tik apie postapokalipsę. Gal daugiau apie žmones ir jų santykius. Tokius, kokie buvo prieš Tai, ir tokius, kokie yra po To.

Jokių zombių. Jokios mistikos. Tik jokių postapokalipsių neįveikiamas žmogiškumas.

Julian Barnes. 10 1/2 pasaulio istorijos skyrių.

BarnesBARNES, Julian. 10 1/2 pasaulio istorijos skyrių [romanas]. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. 349 p.

Žvelgiu į pasaulio istoriją, – jie nė nesupranta, kad jai tuoj ateis galas, – bet nematau to, ką mato jie…

Nuo lietuviškos fantastikos – prie pasaulio istorijos. Nors istorija čia nedaug teatsilieka nuo fantastikos – autorius įvairius būtus ar nebūtus įvykius interpretuoja savaip. Įdomiai, žaismingai, su truputėliu ironijos.

Julian Barnes tikriausiai labiau žinomas kaip prieš keletą metų išleistos knygos „Flobero papūga“ autorius. Pasaulio istorijos skyriai, nors ir išleisti ankščiau, tokio dėmesio nesulaukė. O gal tiesiog dingo ir pradingo literatūros gausybėje. Be reikalo. Skaityti smagu. Kiekvienas skyrius – atskiras nutikimas su savais personažais ir siužetu. Taip, ne visi, bet keletas tikrai užėmė kvapą. Vauu! Kas keliavo be bilieto, kokie svečiai užsuko į „Šventąją Eufemiją“, kas įstūmė Bezansono vyskupą Hugoną silpnaprotystės bedugnėn, o jei kačiukai gims nesveiki, kas… Tikriausiai nereikia net sakyti, kad visas tas 10 novelių kažkas sieja?

Gražu. Išradinga.  Ar knygą dera priimti rimtai? Nesakyčiau. Tai drąsus ne tik rašyti, bet ir subtiliai pašiepti mokančio autoriaus bandymas. Ne tik žavėti skaitytoją gražiai parašytu tekstu (tas jam tikrai pavyko), bet ir pasėti abejonę skaitytojo mintyse. Gal istorija, kurią tariamės puikiai žiną, pasikliauti nederėtų? Juk kas ten žino, kiek joje išmonės, o kiek – realybės….

Marguerite Yourcenar. Rytietiškos novelės.

Yourcenar NovelesYOURCENAR, Marguerite. Rytietiškos novelės [novelės]. Iš prancūzų k. vertė Linas Rybelis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 99 p.

Senasis tapytojas Vangas Fo ir jo mokinys Lingas klajojo Hano karalystės keliais (psl. 5).

Nuo pirmo sakinio. Šaunios tos knygos, kurios skaitytojo dėmesį prikausto nuo pirmo sakinio. Dar šaunesnės tos, kurios tą dėmesį išlaiko iki paskutiniojo. Ši knyga tokia ir yra, tiesa, tą dėmesį nesunku išlaikyti, kai novelės trumpos, ir jų knygoje vis labo dešimt. Užtat kokių!

Tapytojo susitikimas su imperatoriumi, bokšte užmūryta motina, meilės kankiniai, tikėjimo kvailiai, stebuklai…. ir kitos istorijos, kurios, kaip ir priklauso novelėms, baigiamos taip, kad dar yra ir apie ką pagalvoti. Keista, kad apie šią senokai išleistą knygą iki šiol nieko nebuvau girdėjusi. Net normalios knygos viršelio nuotraukos internete nėra. Kaip pagalvoji, kiek knygų taip ir lieka nepastebėtos, jei jos nepatenka į naujienlaiškius, populiariausiųjų sąrašus ar feisbuko naujienų srautą…

Ideali knyga tam, kam patinka pasakos, legendos, šiek tiek magijos… Kam patinka trumpos istorijos ir gražus tekstas.

Pasaulyje, kur viskas praeina kaip sapnas, nesinori gyventi amžinai. Aš nesigailiu, kad daiktai, būtybės, širdys pasmerktos irti, nes iš šios nelaimės kyla dalis jų grožio. Man tik skaudu, kad niekas nepasikartoja. Kadaise įsitikinimas, kad kiekvieną savo gyvenimo akimirką atrasiu ką nors naujo, kas niekada nepasikartos, teikė man tauriausią slaptą pasitenkinimą; dabar aš mirštu gėdydamasis kaip išrinktasis, vienas dalyvavęs prašmatnioje puotoje, kuri rengiama tik vienintelį kartą. Brangieji daiktai, jus mena vien mirštantis neregys… Kitos moterys žydės ir šypsosis taip, kaip tos, kurias mylėjau, bet jų šypsenos bus kitokios, o mano dievinti apgamai vos vos pasislinks ant jų auksapūkių skruostų. Kitos širdys duš nuo nepakeliamo meilės svorio, bet jų ašaros nebus mūsų ašaros. Sudrėkę iš aistros delnai nesiliaus jungęsi po žyydinčiais migdolų medžiais, bet niekada dukart ant žmonių laimės nebyrės tas pats žiedlapių lietus. (psl. 50-51).

Man labai patiko.

Romualdas Granauskas. Išvarytieji.

Granauskas Isvarytieji

GRANAUSKAS, Romualdas. Išvarytieji. [apsakymai]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 208 p.

Pažiūrėjus į mūsų knygų lapus prieš šviesą, galima pastebėti neryškias dėmes, – lyg pripėduota, lyg nučiupinėta purvinais pirštais. Ten vaikščiota matytų mirčių, ten čiupinėta jų ledinių pirštų. (psl. 184).

Slogu. Gal net baisu. Nedrąsiai maniau, kad baisiau už pokarį ir už „Šventųjų gyvenimus“ jau nebebūna. Būna. Dabar. Ir dar kaip!

Apsakymuose – šiandieniniai šventieji: tėvų palikti vaikai, niekam nebereikalingi vieniši mokytojai, ištuštėjusiam kaime pasilikę senukai, užribio žmonės. Smogia stipriai. Parašyti be galo įtaigiai. Ir smogia dar stipriau.

Kažkas paklaus, kam skaityti tokias knygas? Kodėl nepasirinkti ko nors linksmesnio, ypač dabar, kai prekybos centrai jau apsikarstė blizgučiais ir bando įtikinti, kad nusipirkus kokį niekalą už akcijinę kainą, Kalėdų džiaugsmas bus tik didesnis. Kodėl nepasidžiaugti, neapsimesti, kad viskas gražu ir gerai? Jau ir taip esame nuvarginti kasdienių žinių, kuriose tik smurtas, nelaimės, nusikaltimai. Kam dar skaityti tokias niūrias knygas? Juk ir taip visi dejuoja, kad lietuviai nesišypso, yra visada susiraukę ir nelaimingi. Reikia džiaugtis. Ir tokių slogių knygų skaityti nedera. Netgi rašyti.

Bet išdrįsusiems liks ne tik slogi nuotaika ir bejėgiškumo jausmas. Išdrįsusiųjų lauks mažytė dovana knygos pabaigoje „Pasijos pagal Joną“, pasakojimai apie poetą Joną Strielkūną, apie jaunystę, gyvenimą ir atmintį… Išdrįsusiems tikrai šiek tiek atsivers akys, galbūt jie net matys geriau, nei kiti. Galbūt, jie dar net spės ką nors nuveikti, ir Kalėdos jiems bus ne tik šou… Mat perskaičius tokią knygą, nepasikeisti neįmanoma.

Rinkitės.

Romualdas Granauskas. Trečias gyvenimas.

Granauskas_Trecias gyvenimas

GRANAUSKAS, Romualdas. Trečias gyvenimas [apysaka, esė]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 176 p.

Nuo knygų prasidėjo mano gyvenimas, jomis, reikia manyti, ir baigsis. (psl. 7).

Iš tikrųjų sunku net aprašyti, kokia graži ši knyga. Sunku apibūdinti tą jausmą, kai skaitai paprastą, bet labai natūralų, įtaigų, gyvą tekstą. Kuris skaitytoją lengvai ir akimirksniu perkelia į pokarį, prie Aiškūno, kur gyveno „mažas, pajuodęs, alkanas vaikas su knygų pundeliu po pažasčia“.

Tikriausia neverta net ginčytis – Granauskas – be galo populiarus rašytojas. Nors dar praeitais metais kritikai jį jau lyg ir norėjo nurašyti, išbraukti iš kažkokių ten knygų rinkimų, bet tikriems skaitytojams dešimtukai ne motais… Jo knygos, bent naujausios, tikras deficitas. Ei, leidėjai, pakartokite! Labai prašau….

Bet apie knygą. Pirmoje dalyje, apysakoje „Trečiasis gyvenimas“ autorius pasakoja apie savo vaikystę, jaunystę. Kai kurie epizodai jau girdėti, jau žinomi. Bet skaityti įdomu, lengva. Kaip berniukas pamilo knygas, kaip mėgo skaityti, kaip keliaudavo į Mosėdžio mokyklą, kaip bandė išmokti šokti, groti, o paskui – ir rašyti.

O antroje dalyje laukia staigmena – esė „Žodžio paglostymas“. Autoriaus su mumis nebėra, tad tikrai šiek tiek baugu, o kas dabar taip bemylės tą mūsų kalbą? Taip gražiai apie ją rašys, taip paprastai, tikrai suprantamai kiekvienam. Be didaktikos, tik su tokia pašaipėle. Tiems, kurie savo kalbą jau yra kiek primiršę. O kartais jos net gėdijasi…

Įspūdinga. Labai patiko. Tikrai verta paskaityti.

Ken Follett. Žemės stulpai

Follet_Zemes stulpai

FOLLETT, Ken. Žemės stulpai [romanas]. Iš anglų k. vertė Aloyza Lukšienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 1024 p.

Tada pagalvojo, koks turi būti jaudinantis malonumas iš nieko sukurti kažką; vieną dieną išvysti bažnyčią šioje vietoje, kur riogso tik griuvėsiai, ir pasakyti: „Tai aš ją pastačiau.“ (psl. 295).

Viduramžiai, Anglija. Tomas Statytojas kartu su savo šeima keliauja vedinas didžios svajonės – pastatyti katedrą. Tuo tarpu Bažnyčia pešasi su karaliais, o šie – niekaip nesutaria, kam turėtų atitekti sostas. Dar reikia pridurti, kad autorius – populiarus trilerių rašytojas, tad įtampos ir intrigų knygoje netrūksta.

Tikras malonumas skaityti tokias storas, didelės apimties knygas. Ypač man, belaukiančiai naujausios Sostų žaidimų dalies. Beje, knygos šiek tiek panašios: daugybė veikėjų, intrigų, aistrų, meilės ir išdavyščių. Tik šioje magijos nėra. Nors gal ir šiek tiek yra. Kaip kitaip pavadinti stulbinančių katedrų statybą?

Statyboms knygoje daug vietos. Visai nesvarbu, kad Kingsbridžo katedra, kaip ir pati vietovė, išgalvota. Užtenka pasižvalgyti po panašaus laikotarpio statinius, ir galva ima suktis. Kaip gi reikėjo juos pastatyti? Todėl visos architektūrinės detalės, navos, frontonai, sijos ir arkados nuobodulio nekelia. Priešingai, tik kaitina vaizduotę, kaip gi viskas galėjo būti…

Tingintiems skaityti tokią nemenką knygą, gal užteks ir serialo. Bet knyga tikrai verta dėmesio. Rekomenduoju!