Giedrius Vilpišauskas. Vėjas nuo jūros.

Giedrius Vilpišauskas. Vėjas nuo jūros.

VILPIŠAUSKAS, Giedrius. Vėjas nuo jūros: [romanas]. Vilnius: Tyto alba, 2017. 416 p.

Tada dar nežinojau, kas įvyks per kitas keletą dienų. Jeigu būčiau turėjęs bent lašelį gebėjimo pažvelgti į ateitį, tas butelis tekilos ne gulėtų mano kuprinėje, o stovėtų ant staliuko mano bute, o mes sėdėtumėme vis trys ant sofutės, atsipalaidavę gertume kaktusų nektarą, ir nė minties nebūtų kur nors kelti koją iš namų.

Absurdiška. Netikėta. Juokinga. Ir kartais tikrai baisoka, tikrai, nors man, įpratusiai prie Kingo, iki tikro siaubo romano dar labai toli. Trys draugai, Egis, Ramutė ir Kristupas, griebia kuprines, palapines, dar šio bei to ir išvyksta savaitgaliui į mišką prie ežeriuko. Viskas būtų puiku, jei ne pasirodžiusi triukšminga kompanija, kuri įsikuria visai šalia jų stovyklavietės. Viskas būtų dar neblogai, jei ne suvokimas, kad palikta mašina kažkur ten, šiaurėje, o gal ten, pietuose. Viskas pasidaro visai blogai, kai iš to prakeikto miško niekaip nebegalima ištrūkti!

Ant viršelio išdidžiai parašyta, kad tai geriausias lietuviškas siaubo romanas. Ant nugarėlės skaitau atsiliepimą: „Jeigu norite lietuviško fantastinio romano, kuriame yra veiksmo, šiek tiek mistikos ir šiek tiek siaubo, kurį galėtumėte skaityti versdami puslapį po puslapio ir nesustoti per naktį, – štai jis, Giedriaus Vilpiškausko „Vėjas nuo jūros“ – puikiai sukurtas, įtraukiantis ir nebepaleidžiantis iki pabaigos“. Šaunu. Žinoma, noriu, kas gi nenorėtų? Žvilgsnis knygyne greitai susifokusavo ir dovanų čekis realizavosi į knygą.

Nenusivyliau. Bet ir ypatingai nesusižavėjau. Nors tikrai, yra visko: kažkokie siūlai, lendantys iš samanų ir besistengiantys greitai apsivynioti apie tavo kūną, šlykštukas Algutis, Gintaras, žyniai, šamanai ir ne visai malonūs jų ritualai… Ir visada tas vėjas nuo jūros, ir vis čia bei ten pasirodantys grybukai (Dzūkija, gi). Yra ir dar šio bei to. Kartais tikrai nejauku, vis kas nors išlenda ir neleidžia pamiršti, kad romanas pretenduoja į siaubo žanrą. Tiesa, įdomu būtų sužinoti, kokių dar kitų lietuviškų siaubo romanų yra? Ar šis taip ir liks vienintelis ir geriausias? Nes, pasirodo, jis jau buvo išleistas Eridano prieš gerą dešimtmetį. Ir kas per tą laiką įvyko lietuviškoje siaubo literatūroje? Kad būta vėjo, tai tikrai ne. Nebent koks švelnus zefyras.

Pabaiga įdomi. Verta knygos. Internetas sako, kad kaip ir turėjo būti tęsinys. Bet, matyt, knygų rašymas ne toks ir lengvas užsiėmimas. Geriau jau skaitymas.

Tai va. Sena rusiška dainelė, kurios trieilis puikuojasi romano pradžioje, gali išvesti iš proto. O kur dar musmirės ir džiovinti baravykai?

Phyllis T. Smith. Aš esu Livija.

SMITH, Phyllis T. Aš esu Livija. [romanas]. Iš anglų k. vertė Aurelijus Katkevičius. Vilnius: Tyto alba, 2015. 399 p.

— Livija, klausykis. Moteris gali paveikti tai, kas vyksta. Nesakau, kad turėtų, bet gali.

Knyga iš serijos Didysis Mega Paskutinis Išpardavimas Paskutinį Kartą. Kažkokia nelabai girdėta, nelabai matyta, bet kai tokiame super išpardavime pamačiau ją kokį penktą kartą, palūžau. Juk aš baisiai mėgstu viską, kas bent kiek susiję su istorija.

Kas gali pasakyti, ką anuomet veikė ir galvojo pirmojo Romos imperatoriaus Augusto (tada dar Cezario Oktaviano, Julijaus Cezario įsūnio) žmona Livija Druzila? Niekas. Tiesa, istorikai sako, kad „Ji buvo valdinga moteris, ir šaltiniuose apie ją atsiliepiama labai nepalankiai. Nėra jokių abejonių, kad buvo negailestinga ir įžvalgi, bet nors liūdnai pagarsėjo kaip nuodytoja, nėra ir jokių įrodymų, kad iš tikrųjų būtų ką nors nunuodijusi“ (iš knygos „Istorijos titanai“).

Rašytoja matomai mėgo ir gerai išmanė Romos istoriją, knygos siužetas pagrįstas istoriniais faktais. Visa kita, žinoma, vaizduotė ir interpretacijos. Autorė tarsi bando Liviją reabilituoti, vaizduodama ją jautrią, supratingą, mylinčią.  Vaikystė, jaunystė, meilė, vaikai, karai, intrigos, politika, valdžia, galia. Romanas baisiai žadina smalsumą, daug visokių istorinių faktų ir įvykių, apie kuriuos čia ir dabar norėjosi sužinoti daugiau, paieškoti internete, susirasti straipsnį Iliustruotoje istorijoje ir pan.

Apie neeilinę asmenybė, neeilinį gyvenimą – paprasta ir kasdiene kalba kiekvienam bent kiek mėgstančiam istorinius romanus ir nebijantiems šiek tiek dramatiškų meilės kančių (galbūt užimančių ir šiek tiek per daug vietos).

Patrick Rothfuss. Karaliaus žudiko kronikos.

ROTHFUSS, Patrick. Vėjo vardas. Karaliaus žudiko kronikos: pirmoji diena [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2011. 630 p.
ROTHFUSS, Patrick. Išminčiaus baimė. Karaliaus žudiko kronikos: antroji diena. [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2013. 519 p.
ROTHFUSS, Patrick. Išminčiaus baimė. Karaliaus žudiko kronikos: antroji diena. [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2013. 493 p.

To vyro plaukai buvo raudoni – tokie raudoni, kad priminė liepsną. Jo akys buvo tamsios ir mąslios, o judėjo jis tiksliai ir užtikrintai lyg vagis naktį. Jis nulipo laiptais. Ten, už tvirtai užvertų langinių, tarsi šokėjas pakėlė rankas, perkėlė svorį ant kitos kojos ir iš lėto žengė vieną tobulą žingsnį. 
„Pakelakmenis“ priklausė jam, trečioji tyla – taip pat. Tad nieko keista, kad trečioji tyla buvo didžiausia: ji gaubė dvi pirmąsias. Ji buvo didžiulė, visa persmelkianti lyg rudens pabaiga. Sunki kaip milžiniškas upės nugludintas akmuo. Tai buvo kantri nuskintos gėlės tyla. Tyla žmogaus, kuris laukia mirties.

Tyla ir tinklaraštyje. Kaip tik nuo tada, kai užverčiau antrąją kronikos knygą. Ne, ne todėl, kad tie 1600+ puslapiai taip sužavėjo, kad netekau žado. Nors gal…

Kvouto gyvenimas gražus. Kasdien vis kitos vietos, kiti žmonės, kitos patirtys. Jis didelės šeimos edema ru narys. Mylintys tėvai, įdomi veikla, mokslai pas arkanistą Abentį. Viskas tiesiog nuostabu, kol vieną vakarą viskas sugriūna. Bum…

Kaip gi, be to tikriausiai nebūtų ir knygų. Nebūtų nuotykių. Nebūtų ir šių kronikų.

Toliau viskas ima suktis vis greičiau ir greičiau: berniukas auga, patiria begalę nuotykių, dažniausiai baisiai liūdnų; mokosi Universitete, įsimyli, ir taip toliau ir taip toliau. Tekstas gražus, sklandus, įtraukiantis, tikras malonumas skaityti. Istorija… Kažkur skaičiau, kad ji kažkoks viduriukas tarp Hario Poterio ir Žiedų valdovo. Nežinau. Gal ir nėra kažkuo ypatingai originali, bet, na sutikit, jei tokios apimties romaną skaityti nepabosta, tai jis jau šio to vertas, ar ne?

Aš pagrobiau princesę iš milžinkapiuose miegančių karalių. Aš sudeginau Trebono miestą. Aš praleidau naktį su Feluriana ir išėjau nepraradęs nei sveiko proto, nei gyvybės. Mane išmetė iš Universiteto, kai buvau tokio amžiaus, kokio dauguma įstoja. Aš mėnesienoje vaikščiojau takais, apie kuriuos kiti bijo kalbėti vidurdienį. Aš kalbėjausi su dievais, mylėjau moteris ir rašiau dainas, kurios pravirkdydavo menestralius.

Kažkokia pasaka? Taip. Kaip tik tokia, kokią mėgsta dauguma fantasy fanų. Gaila, kad Trečioji Diena kažkur taip ir liko čandrianų nelaisvėje ir, panašu, autorius jos net nesiruošia vaduoti… Fantazuokite patys.

Mika Waltari. Turmsas nemirtingasis.

WALTARI, Mika. Turmsas nemirtingasis. Dešimt knygų apie jo žemiškąjį gyvenimą maždaug 520-450 m. pr. Kr. [romanas]. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Tyto alba, 2006. 456 p.

Jau neabejojau – žinojau kada nors sugrįšiąs. Kada nors, gūsingam vėjui papūtus, žengsiu iš kapo nauju kūnu po giedru dangum. Pavėsingų pušų sakų kvapas. Mėlynas deivės kalno kupolas. Jei tuomet neužmiršiu, iš kapo brangenybių pasiimsiu tik prasčiausią molio puodelį. Susibersiu akmenėlius į delną, sugniaušiu juos ir prisiminsiu praėjusį gyvenimą. 

Ar Mika Waltari parašė ką nors geriau už Sinuhę Egiptietį? Ne, tikrai ne. O ką nors panašaus? Taip. Ir ne vieną knygą.

Turmsą literatūros žinovai vadina mistiškiausiu rašytojų kūriniu. Tikriausiai dėl to, kad jame užsimenama apie etruskus – vieną paslaptingiausių senovės civilizacijų. Taip, perskaitėte teisingai – užsimenama. Tik. Tuo visa mistika ir baigiasi (na, neskaitant keliolikos puslapių pabaigoje). Bet geresnių mistinių knygų tikrai galima nesunkiai surasti. Istorinių – taip pat. O gražesnio stiliaus – vargu.

Tai ir mėgaujiesi tokia lėtai besirutuliojančia, spalvinga, gražiai sumegzta istorija.

Turmsas savo kilmės nežino, nežino, kas yra sapnas, o kas – praėjusio gyvenimo tiesa. Dievai norėjo, kad jis keliautų į vakarus. Kelionėse prasideda nuotykiai. Kaip gi kitaip, jei tavo geriausi bendražygiai jūrų plėšikas ir piratas Dionisijus iš Fokajos, garsiojo Heraklio palikuonis Dorėjas iš Spartos ir gydymo meną išmanantis Mikonas. Tanakilė ir Arsinoja. O kur dar visokie valdovai ir tironai. Sikanai. Visokios pergalės ir pralaimėjimai..

Geriau nei Sinuhė? Žr. pirmą sakinį :).

Mika Waltari. Sinuhė egiptietis.

WALTARI, Mika. Sinuhė Egiptietis. Penkiolika knygų apie gydytojo Sinuhės gyvenimą (apie 1390-1335 m.pr.Kr.) [romanas]. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Tyto alba, 2017. 657 p.

Tai rašau aš, Sinuhė, Senmučio ir jo žmonos Kipos sūnus. Ne Kemi žemės dievų garbei, nes dievų man jau gana. Ne faraonų garbei, nes jų darbų man jau gana. Tik sau tai rašau. Ne dievams ir ne valdovams įtaikaudamas, ne iš baimės ir ne dėl viltingos ateities. Gyvenime patyriau ir praradau tiek, kad bergždžios baimės jau neturiu, ir nemirtingumo man jau gana, kaip ir gana dievų ir valdovų. Tik sau tai rašau ir manau, jog tuo skiriuosi nuo visų praeities ir ateities rašytojų.

Prikalbėta ir prirašyta apie tą knygą daug. Tų, kurie ir kalbėti, ir rašyti moka gražiau už mane. Kaip ir nebėra ką bepridurti. Paprastai būna sunku papasakoti apie labai patikusias knygas, mat tie didingi įspūdžiai ir emocijos priklauso tik man ir yra neapsakomi.

Nuostabi knyga. Tekstas taip apsuko galvą, kad, kaip kai kurie tinklaraštininkai juokauja, kurį laiką panašiai ir kalbėti norėjosi. Kalbėti nepradėjau, bet dar kartą paskaitinėti teksto ištraukas smagu. Labai. Gal todėl romaną, nepaisant jo apimties, kada nors skaitysiu ir vėl, ir tikiuosi, ne vieną kartą. Gerai, kad jis šalia, po ranka, tik mano ir niekieno kito.

Taigi, apie ką jis? Apie Sinuhe, kuris užaugo Tėbuose, mokėsi skaityti ir rašyti, buvo įšventintas, kad galėtų mokytis Gyvenimo rūmuose ir tapti, kaip ir jo tėvas, gydytoju. Apie šventikus, faraonus, Atoną, Amoną ir kitus monus. Apie ištikimus vergus, ištvirkusias moteris ir klastingus priešus. Apie pirmąją ir visas kitas meiles. Apie keliones, netikėtas pažintis, vargus ir karus. Apie sielą drąskantį skausmą ir klausimus, į kuriuos teisingų atsakymų nebūna. Apie vienatvę… Apie.. dar negana? Joje visko tiek daug, viskas taip turininga, apgalvota, gražu. Garbė autoriui, kuris gebėjo visa tai sukurti.

Abejojate, ar tai jūsų knyga? Viliuosi, kad taip! Paskaitykite ištraukų.

Camilla Läckberg. Pamokslininkas.

LÄCKBERG, Camilla. Pamokslininkas [romanas]. Iš švedų k. vertė Vytenė Muschick. Vilnius: Tyto alba, 2012. 376 p.

Po dviejų valandų atsilošė ir nusivylęs šveitė rašiklį į sieną. Jokio pranešimo apie dingusią moterį, kuri bent iš tolo panašėtų į žuvusiąją. Ir ką dabar daryti?

Internetas sako: pasidžiauk, pasidžiauk, kol gali, daugiau tos autorės knygų lietuviškai nebeskaitysi. O parašiusi ji tai ne vieną detektyvą. Daug. Ir dar bent kelis, kuriuose mįslingas mirtis ir jų aplinkybes narplioja Patrikas Hedstriomas. Toks detektyvas iš ramaus ir jaukaus miestelio Fjelbaka, kuriame, rodos, galima tik ilsėtis ir atostogauti.

Bet, kaip pasirodo, trenktų maniakų būna ir ten.

Patiko. Ledo princesę skaičiau, koks bus stilius maždaug nujaučiau. O toks man tinka. Niekur neskubam, veiksmas vyksta tykiai ramiai, kraujais nesitaškom. Bet intrigų ir mįslių užtenka. Ir personažai – visi tokie tinkamai sukurti, siužetas apmąstytas, nebanalus. Pabaiga kaip ir aiški, bet puslapių ne per daug. Tiesiog malonu skaityti lėtą detektyvą ir tiek

Nežinau, bet matyt skubantiems lietuviams toks stilius netiko. Gaila.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

kmita_pietiniaKMITA, Rimantas. Pietinia kronikas [popromanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2016. 367 p.

Vienuole buva mūsų vokiečių kalbos mokytoja, atvažiavusi iš Austrijas. I su vokiečių dabar tikrai rags. Jūs įsivaizduokit, jinai mums aiškin, mes nieka nesuprantam. Atskirus žuodžius tik. Bet kas iš to, jeigu jin mums nor’ pliuskvamperfektą išdėstyt’. Kas tas pliuskvamperfekts? Mes net nepagavom kampa iš pradžių. Jinai šnek šnek, šnek šnek, paskiau klaus’: a mes ferštėjen. Nain, – šaukiam beveik choru. Ta da paprasčiau banda šnekiet’, vis tiek nieka nesuprantam. Nu bet ko i noriet’ – jinai mums banda kažkokius pliuskvamperfektus vokiškai išaiškint’, katrų mes i lietuviškai nei bum bum.

„Graudu. Iš anksto sakau, kad ši idėja pasmerkta žlugti…“. Tokį komentarą perskaičiau literaturairmenas.lt svetainėje, dar tikriausiai tada, kai knyga ir tebuvo idėja. Ir ką? Cha, cha. Niekas ne tik kad nežlugo, o dar daugiau – man tai vienas reikšmingiausių įvykių lietuvių literatūroje. Po Sabaliauskaitės, žinoma.

Ieškau, kas tai yra popromanas. Kaip aiškina pats autorius, tai žinutė skaitytojui, kad knyga nebus labai sudėtinga. Dar įdomiau, pasirodo, tai iš vokiečių literatūros kilusi sąvoka –  bren­di­mo, sa­vęs ieš­ko­ji­mo is­to­ri­jos, vykusios tuo laikotarpiu, kaip buvo nugriauta Berlyno siena.

Bet apie knygą. Tai vieno paauglio pasakojimas. Apie laikus iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo. Apie tą didžiulę nuostabą, pamačius bet kokią naujovę: kitokius daiktus, kitokius drabužius, kitokią muziką. Apie keliones į vakarietišką Europą jau net nekalbu. Apie visokias kontrabandas ir makles. Apie Šiaulius. Apie regbį, kuris yra „chuliganų žaidims, katrą žaidž’ džentelmenai, o fūle yra džentelmenų žaidims, katrą žaidž’ chuliganai“ ir apie kurį, pasirod, ankščiau nieko net girdėjusi nebuvau. Ir, kaipgi be to, apie seksą, meilę, neviltį, viltį ir visus kitus ne tik paauglius kankinančius norus.

O svarbiausia, knyga parašyta kitaip. Kaip ir visai nesenai skaityta „Čia aš Varatarius“. Šiaulietiškai. Kas nors tikriausiai pataisytų: vakarų aukštaičių šiauliškių tarme. Tebūnie. Dar joje sočiai visokio rusiško žargono ir keiksmažodžių. Fe…..  Bet buvo, kaip buvo. Pionieriai buvo, spaliukai buvo, Lenino biustai buvo. Ir ta laisvė, su kuria iš pradžių nieks nežinojo, ką daryti – irgi buvo.

Ar patiko? Žinoma! Sunkūs tik pirmi trys puslapiai, vėliau jau sustoti buvo sunku. Įdomu skaityti apie jau primirštus laikus, apie žinomas vietas, apie tą nuostabą, kai viską gauni iš karto: ir ankščiau nematytus daiktus, ir negirdėtą muziką, ir knygas, daugybę knygų. Kai kuriose vietose kyla noras paprieštarauti: pala, tais metais dar nebuvo litų, arba tais metais dar nebuvo dešimtukų, arba… Ai, nesvarbu, juk istoriją mes visi prisimename skirtingai. O ta smulkmenų ir detalių gausa galutinai viską sumaišo ir palieka tik vieną atsiminimą – taip, tai tikrai buvo.

O pabaigai… Kaip tik atsivertusi laikraštį, skaitau: Šiaulių regbininkai – vėl čempionai. Valio! Bachūrs iš Pietinia tikrai džiaugtųsi.