Kate DiCamillo. Tigro šuolis.

Kate DiCamillo. Tigro šuolis.

DICAMILLO, Tigro šuolis [apysaka]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 116 p.

Rasti tigrą buvo neabejotina sėkmė. Juk jis tiesiog slampinėjo po mišką už „Kentukio žvaigždės“, nieko neieškojo, ėjo kur akys veda ir vylėsi pasiklysti ar sutikti išbadėjusį lokį, kad daugiau niekada nereikėtų eiti į mokyklą.

Štai tokia paprasta buvo šeštoko Robo svajonė. Dar jis svajojo, kad įvairūs negalvotiniai, sukrauti jo įsivaizduojamame lagamine, niekada iš ten neištrūktų. O to tikrai neatsitiks, jei ant lagamino pasodinsi tigrą.

Šiek tiek painu? Gerai, viskas buvo daug paprasčiau. Ne pačius linksmiausius dalykus išgyvenantys Robas ir Siksta turi daug tokių negalvotinių. Daug kas pasikeis, kai jie abu susitiks ir susidraugaus. Labai daug kas pasikeis, kai Robas savo draugei papasakos savo didžiausią paslaptį. Apie tigrą.

Istorija graži. Viršelis dar gražesnis. Pavadinimas įkvepiantis. Na o tigro akys – tai tikrai gelsvos, spindinčios ir veriančios kiaurai (nuotraukoje nesimato). Šiek tiek gal sakyčiau per daug dramos, liūdesio ir skausmo. Nuotykiai vietoj to būtų neabejotinai geriau. O ir tigras galėjo suvaidinti didesnį vaidmenį. Bet jis juk laukinis žvėris, kas gi jam rūpi?

Robui skaudėjo, bet jis neverkė. Jis niekada neverkia. Jis tikras neverkimo profas. Didžiausias neverksnys pasaulyje. O šiandien Robui dar padeda tigras. Tereikia pagalvoti apie tigrą ir jis jau nepravirks. Niekada.

Margaret Atwood. Tarnaitės pasakojimas.

Margaret Atwood. Tarnaitės pasakojimas.

ATWOOD, Margaret. Tarnaitės pasakojimas [romanas]. Baltų lankų rinktinė proza. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2012. 332 p.

Tai, prie ko priprantama, sakydavo Teta Lidija, atrodo įprasta. Dabar jums neatrodo įprasta, bet po kiek laiko atrodys. Tai atrodys įprasta.

Iš pradžių buvau labai skeptiška. Kas gi galėtų pranokti „Oriksę ir Griežlį“? Gal čia tik gerai pasisekusi reklaminė akcija, prieš keletą metų nurausvinusi visų įmanomų knygų skaitytojų tinklaraščius ir socialinių tinklų paskyras? Skaičiau! Patiko! Įspūdinga! Nepamirštama! – tai tik keli epitetai iš milžiniško knygos liaupsių katilo. Ir ne be reikalo.

Fredinė yra Tarnaitė. Ne, jai nereikia skalbti, plauti, lyginti ar gaminti valgį. Priešingai – ja rūpinamasi, ji valgo sveiką maistą ir geria įvairius vitaminus. Kasdien ji su kita netoliese gyvenančia Tarnaite eina apsipirkti, dalyvauja kartas nuo karto vykstančiuose renginiuose. Tai ir viskas. Tiesa, ji turi padaryti vieną svarbų darbą – pagimdyti savo Vadui ir jo Žmonai sveiką vaiką. O, kad tai būtų taip paprasta! Būtų… Gal ir būtų lengviau, jei ne tie vaiduokliai iš praeities, kai kažkada, rodos, seniai, seniai, Tarnaitės turėjo savo šeimas, savo pinigų, galėjo mokytis, dirbti… Galėjo netgi skaityti!

Knyga melancholiška. Laikas, kai nėra kuo užsiimti, slenka stebėtinai lėtai. Bet vėliau su kiekvienu puslapiu įspūdis stiprėja, emocijos kaista, širdis pradeda plakti greičiau.. Keletas detalių iš praeities, keletas netikėtų įvykių ir tenka pripažinti – gal ir visai gerai. Netgi labai. Man, kaip fantastikos fanei įspūdį dar sustiprina ir pats žanras. Ar tai distopija? Gal. Bet likęs pasaulis nepasikeitęs. Istorija vyksta naujoje Gileado respublikoje.  Alegorija? Taip, žinoma, kokiose knygose jų nebūna? Fantastika – taip/ne, juk tokių Gileadų galima rasti ir šiandien. Tereikia pasukti žvilgsnį, pavyzdžiui, į rytus. Bet juk ten viskas taip įprasta, ar ne? Kitaip ir būti negali. O neseniai iškovota moterų teisė vairuoti automobilį netgi parodoma per žinias. Kaip egzotiška…

Tai kuris gi laimi? Griežlys ar Fredinė? Jei Griežlys – didelis pyragas, tai Tarnaitės pasakojimas – tik jo kąsnis. Bet toks pat kokybiškas ir skanus.

Dirk Kurbjuweit. Baimė.

Dirk Kurbjuweit. Baimė.

KURBJUWEIT, Dirk. Baimė [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 190 p.

Užuot puolę į pusrūsį, tą vakarą ilgai diskutavome. Netrukus supykau, nes Brunas užspeitė mane į kampą kaip skystablauzdį, kaip vyrą, kuris ne ginasi, o tik stebi, kaip bus sudorota jo šeima. Prieštaravau, kad civilizacijai galas, jeigu net tokie žmonės kaip aš griebsis barbariškų veiksmų. Nesipūsk, rėžė broliukas, tiesiog išmalk tam niekšui snukį, o civilizacija jau kaip nors išgyvens.

Prisiskaičiusi atsiliepimų, kaip romanas sukrėtė, privertė susimąstyti, pasverti gyvenimo vertybes ir panašiai, šiek tiek išsigandau. Vasara gi dar, jokių filosofijų nenoriu.  Ir tada pamačiau, kad versta iš vokiečių kalbos! Na, vokiečių autorių skaitiniai šią vasarą buvo ypatingai nusisekę, tai daugiau nebeabejojau.

Nežinau, ar tai yra detektyvas. Tiesa, viena mirtis yra, bet žudikas įvardintas jau pirmuose puslapiuose. Nežinau, ar tai koks psichologinis trileris. Istorija neskubri, architektas Randolfas Tyfentaleris aprašo neseniai vykusius įvykius. Kartas nuo karto prisimindamas savo vaikystę, pasvarstydamas apie santykius su artimaisiais, ypač su žmona Rebeka. Gerokai iki tos dienos, kai jie susipažįsta su ponu Tiberijumi, kuris netrukus ganėtinai patampys jiems nervus. Bet ne tik jiems. Skaitytojams irgi.

Labai patiko. Istorija įtaigi. Ne tik dėl juntamos baimės. Įdomu buvo skaityti apie tą padalintą Berlyną, buvusias Rytų ir Vakarų Vokietijas, atominio karo baimes. Daug vėliau, kuomet scenoje pasirodo ponas Tyberijus, nuotaikos keičiasi, veikėjų poelgiai darosi isteriški, skaitytojo, beje – irgi. Nagi, ką čia darote! Juk tai absurdas! Negi tikrai tas Randolfas visiškas lepšis! Gi daryk ką nors! Kokios čia paistalynės apie teisinę visuomenę… Pala. Paistalynės? Tai ką būčiau dariusi aš? O ką darytum tu?

Po paskutiniu metu skaitytų knygų kokybiško detektyvo kartelė buvo kilstelėta ganėtinai aukštai. „Baimė“ įveikė ją be didelių pastangų.

Apolinaras Čepulis. Likimo upė. Rėvos.

Apolinaras Čepulis. Likimo upė. Rėvos.

 

Čepulis, Apolinaras. Likimo upė [romanas). Vilnius: Alma littera, 2014. 512 p.
Čepulis, Apolinaras. Likimo upė. Rėvos [romanas). Vilnius: Alma littera, 2014. 496 p.

Viktutei vis dažniau rodėsi, kad gyvenimas ir tėra tik nesibaigiantis alinantis darbas, pasninkai, juodas neišvargstamas vargas ir malda, kviečianti susitaikyti su tuo, ką duoda Dievas. Jai į galvą lindo nuodėmingos abejonės: koks tas pragaras po mirties jei dabar visas gyvenimas toks…

Skaičiau ir galvojau – kokie mes dabar laimingi. Gyvenam šiltai, patogiai, sočiai. Galime rinktis, rinktis kiekviename žingsnyje. Viktorija tokios laimės neturėjo. Visas jos gyvenimas – kaip lieps tėvas ir kaip duos Dievas.

Skaityti baisu. Realybė dažnai būna baisesnė už visus išgalvotus baisumus. Tuo labiau, kad romane labai daug autentiškumo, autorius užrašė savo mamos prisiminimus, pasakojimus. Ir taip nuo pat XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Spaudos draudimas, kantičkos, I pasaulinis karas, tarpukaris, II pasaulinis karas… Audimas, verpimas, kūlimas, melžimas, liuobimas ir dar šimtai kitų nesibaigiančių darbų. Metų ratas apsisuka – ir vėl viskas iš pradžių. Amžina plūkiava.

O dar tie jausmai… Net maža mergytė nesulaukia nei šiltesnio žodžio, nei skanesnio kąsnelio, niekas nei ašaros nubrauks, nei apkabins, nei priglaus. Ir kuo toliau, tuo liūdniau. Kol gyvenimas taip užgrūdina, kad nebelieka nei ašarų, nei skausmo. Viskas patirta, viskas išgyventa, nebenustebinsi.

Knygos dvi, bet pasakojimas tęsiasi nenutrūkstamai, tad pabaigus vieną iš karto ranka tiesiasi prie antros. Nepaisant visų tų kasdienybės baisumų, skaityti labai įdomu, viskas labai realu, daug memuarinės medžiagos, įdomu palyginti su savo artimųjų pasakojimais. Pavyzdžiui, ar žinote, kaip jūsų proseneliai pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą? O kaip seneliai – pokarį?

Kiek žmonių – tiek gyvenimų. Knygoje jis – Viktorijos.

Upė nesuskaičiuojamais vingiais tekėdama prasigraužia vagą ten, kur lengviau, kur užtenka jėgos prasiveržti: vienur – lygumomis – teka ramiai, kitur – per akmenis, rėvas, tarpukalnes – audringai. Tik ne kiekvienas šaltinis virsta upeliu, ne kiekvienas upelis pasiekia upę, ne kiekviena upė įteka į marias…

 

Jane Harper. Sausra

Jane Harper. Sausra

HARPER, Jane. Sausra [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 336 p.

– Čia taip stinga vandens. Visas miestas kraustosi iš proto.

Tos kelios savaitės, kai vasara pagaliau nusprendė priminti apie save, kai žolynai tiesiog išdegė ir pagelto, kai apsiginklavus kibirais ir laistytuvais reikėjo gelbėti dar nenugeibusius augalus, o prakaitas žliaugė taip, kad nebebuvo net prasmės jo šluostytis, pasirodo, tebuvo vienas juokas. Kievaros miestelyje sausra tęsiasi jau du metus, ir, kaip vėliau paaiškino google, tai nėra nieko neįprasto. O žmonės ten gyvena sau, ir tiek. Na, kai kurie kartais tikrai kraustosi iš proto.

Viršelyje parašyta, kad jei ketinate šiemet perskaityti tik vieną detektyvą, skaitykite šitą. Perskaičiau, kaip gi reikėtų atsispirti, nors ir žinau, kaip kartais tie užrašai yra toli nuo tiesos. Bet tikrinam. Aronas Falkas grįžta į savo vaikystės miestelį laidoti netikėtai nusižudžiusio draugo. Sugrįžta daug prisiminimų. Kyla daug neaiškumų. Tik ta niūri nuotaika, kuri tąsyk išvijo jį su tėvu iš miestelio – ta pati. Ta nuotaika ir priverčia jį, kartu su vietiniu pareigūnu, imtis neoficialaus tyrimo ir pabandyti pasiaiškinti, kas gi čia vyko/vyksta?

Tokia tai lėta, psichologinė istorija. Niekas niekur neskuba, veiksmas lėtas, netrukdantis pasinerti į praeitį ir prisiminimus. Nieko netrūko, nieko nebuvo per daug. Kažkiek priminė Johan Theorin „Prieblandą“. Mano iškepusioms smegenims buvo pats tas.

Priešingai nei rekomendacija ant viršelio, Sausros siūlyčiau neaplenkti netgi tuo atveju, jei per metus perskaitote daugiau nei vieną detektyvą. Taip įtaigiai karščiu, vasara, praeitimi, neapykanta, pažeminimu, dabartimi alsuojančių istorijų daug nėra.

Marie Lu. Legenda. Šlovė. Pergalė.

Marie Lu. Legenda. Šlovė. Pergalė.

  

LU, Marie. Legenda [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 270 p.
LU, Marie. Šlovė [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 320 p.
LU, Marie. Pergalė [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 312 p.

Viskas, ką pažinojau, dingo.

Turbūt kraustausi iš proto ir aš. Bet be galo mėgstu tokias fantastines, distopines istorijas. O įvertinus dar tai, kad jau išverstos visos trys knygos, ir nebereikia laukti nei kol kas nors susimylės ir išvers dar vieną dalį, ar, dar baisiau, kol rašytoja ims ir atras laiko baigti tai, ką kažkada pradėjo. Viskas jau padaryta. Tiesiog imi, ir skaitai.

Tokios, kokia ji dabar, JAV kaip ir nebėra, yra Respublika ir Kolonijos. Mat prieš kažkiek tai laiko vyko gamtos kataklizmai, ribos pasislinko, žemynų – irgi. Vietos žmonėms katastrofiškai trūksta.Tačiau, kaip ir reikia tikėtis, gyvena žmonės ir toliau – vieni geriau ir patogiau, kiti sunkiau ir vargingiau. Sulaukę tam tikro amžiaus, vaikai laiko Egzaminą, nuo kurių rezultatų priklauso visas būsimas gyvenimas. Gal pavyks ir gausi šansą patekti į elitą, ar gal tiesiog būsi išvežtas į stovyklą, kur visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbsi. Kaip ir nieko ypatingo.

Bet juk kiekvienoje knygoje atsiranda koks nors smalsuolis, kuriam to, kas yra – nepakanka, tai, kas sakoma – neįtikina. Respublikoje jų – net du. Taip, Džunė ir Dėjus. Taip, vienas „blogietis“, kitas „gerietis“. Bet kuris yra kuris – visai neaišku.

Istorija ganėtinai įdomi, kai, atrodo, jau šiek tiek pabosta, autorė sugalvoja kokį nors visai neprastą siužeto posūkį. Trys knygos – kaip tik pakankamai, kad tilptų ganėtinai daug personažų, įvykių ir nuotykių. Pakankamai, kad tilptų ta didžiosios meilės istorija. Tarsi nieko pernelyg įmantraus, bet Džunės ir Dėjaus gerbėjų visame pasaulyje netrūksta. Netgi filmas būti turėjo (panašu, kad jo nebebus). O kol kas trilogijos fanai piešia mylimus herojus ir dabina savo socialinių tinklų sienas citatomis iš knygos.

Pabaiga graži. Labai.

 

Joanne Harris. Kitokia klasė.

Joanne Harris. Kitokia klasė.

HARRIS, Joanne. Kitokia klasė. [romanas]. Iš anglų k. vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2017. 460 p.

Bet kuris kitas berniukas būtų nusišypsojęs. Bet ne Heringtonas. Vos pastebimai linktelėjęs, jis tarsi pasižymėjo mane vėlesniam sunaikinimui, paėmė savo ryšulį ir išėjo iš kabineto, palikdamas mane svarstyti, ar nebūsiu, užuot pasikalbėjęs su berniuku, įsigiję priešą visam gyvenimui.

Taip, čia ta pati Harris, kuri parašė „Šokoladą“ ir dar porą šios serijos knygų. Ir taip, čia ta pati Harris, kuri parašė „Džentelmenai ir žaidėjai“. O pastarieji man labai patiko.

Džentelmenus skaičiau taip seniai, kad jų net nėra šiame tinklaraštyje. Tai buvo pirmoji „Malbrio ciklo“ knyga. Kitokia klasė – jau trečioji. Trečioji tamsaus psichologinio trilerio dalis. Kurias visas vienija vieta – Šv. Osvaldo berniukų mokykla ir lotynų kalbos mokytojas Rojus Streitlis. Na, ir dar viena kita žmogžudystė.

Tamsus psichologinis trileris – būtent tas žanras labiausiai kausto ir neleidžia išsakyti visų emocijų. Vienas per daug atviras sakinys, ir kažkam skaitymo džiaugsmas bus sugadintas. O to nesinorėtų. Nes parašyta gerai. Gerai reiškia, kad siužetą autorė kurti moka, įtampą sukelti – irgi. Tekstas tikrai labai sklandus (vis dar pykstu ant Keplerių), tokį tikrai malonu skaityti, nepaisant, kad jis pasakoja žiaurokas paslaptis.

Dar kartą pasvarsčiau apie Heringtoną. Ar yra jis kada nors teikęsis pakelti nuo žemės saują kaštonų? Ar bent vienas iš trijų berniukų? Visi trys visuomet būdavo tokie švarūs, tokie nepriekaištingai dorybingi. Arba bent jau aš maniau, kad jie tokie. Vėlesni įvykiai privertė mane tuo suabejoti. Be abejo, jaunasis Heringtonas nebuvo viso to apgailėtino reikalo priežastis. Bet jis ten buvo. Viskas prasidėjo nuo jo. Ir dabar būtent jis leidžia vaiduoklius – tartum vaikas su stebuklinga lempa, užuot švietęs, skleidžia tik tamsą…

Daug skaudžių temų ir situacijų, kurios, kaip autorė rašo, yra išgalvotos, bet tikrai galėjo atsitikti. Geriau jau tegul neatsitinka.