Jeffrey Archer. Tik laikas parodys.

Jeffrey Archer. Tik laikas parodys.

ARCHER, Jeffrey. Tik laikas parodys [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė. Kaunas: Jotema, 2014. 400 p.
„Kliftonų kronikos“, pirma knyga.

Kai baigiantis pirmiesiems metams Haris pakvietė Emą į gegužinį pokylį, ji nutarė nebekalbėti apie karo grėsmę. Ema nutarė ir dar kai ką.

Haris Kliftonas yra iš tų berniukų, kurio tėtis „žuvo kare“. Meisė Klifton dėl savo sūnaus gali padaryti bet ką. Hugas Baringtonas yra tas, dėl ko kiekvienam tėčiui būtų gėda. Džekas Toras yra sename vagonėlyje gyvenantis benamis. O gal… Džailsas Baringtonas yra Hario draugas, kuris ilgus metus taip ir nesuprato, kodėl šis taip nepatinka jo tėčiui. Ema Barington yra mergaitė, pavergusi Hario širdį. Jei jau susipainiojote, tai dar ne viskas. Čia tik keletas „žvaigždžių“, o personažų istorijoje yra gerokai daugiau. Kaip kokiame seriale. Draminiame arba meilės.

Taip, tai filmas. Kadrai tiesiog slenka pro akis, keičia vienas kitą, čia viena mintis, čia jau kita. Ką gi nutarė Ema? Niekas nežino. Paaiškės kitame skyriuje, o gal kitoje knygoje.  Autorius – paskutinio sakinio meistras. Geras paskutinis sakinys – garantija, kad skaitymas tęsis ir toliau. Labai smalsu, kaip tuos pačius įvykius pasakoja skirtingi veikėjai. Metai bėga, įvykiai sukasi, snausti nėra kada, žiūrėk, jau tuo ir rytas. Istorija lengva ir įdomi, o svarbiausia – labai ilga. Kaip žinia, prasideda ji 1919 metais ir tęsis dar daug daug metų (yra net septynios „Kliftonų kronikų“ dalys).

Tai toks va mini serialas, laukiu kitos serijos.

 

Frank Limen Baum. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas.

Frank Limen Baum. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas.

FRANK BAUM, L. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas [pasaka]. Iliustravo Robert Ingpen. Iš anglų k. vertė Laima Šinkūnienė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 192 p.
H. Ch. Anderseo medalis.

— Kelias į Smaragdo miestą grįstas geltonomis plytomis, – paaiškino raganėlė, – tad iš jo neišklysi. Kai nueisi pas Ozą, drąsiai jam papasakok, kas tau nutiko, ir paprašyk, kad padėtų.

Vieną dieną kažkur Kanzaso prerijose kilo baisi vėtra, kuri nunešė mergaitę Dorotę ir jos mylimą šunelį Toto kažkur į nežinomą šalį. Ir nors ta šalis buvo labai graži, o ten gyvenantys žmonės – malonūs ir geri, mergaitei vis tiek norėjosi namo. Taip prasidėjo Dorotės kelionė į Ozo miestą, pas ten gyvenantį burtininką, mat tik jis galėjo mergaitei padėti.

Šios puikios istorijos autorius vaikystėje labai mėgo pasakas. Taip jau atsitiko, kad užaugęs ir išbandęs kelias veiklas, kuriomis nusivylė, jis ėmė ir parašė „Ozo šalies burtininką“.  Šioje istorijoje susipynė visi jo vaikystėje mėgtų pasakų personažai: raganos, burtininkai, kalbantys gyvūnai, nepaprasti žmogeliukai ir įvairūs kiti stebuklai. Viskas atrodo taip paprasta. Bet tas paprastumas tikriausiai ir yra tai, dėl ko 1900 metais parašyta istorija atrodo nuostabi ir stebuklinga net 2018-aisiais.

„Šlovė neabejotinai yra tarsi žaltvykslė, kurios neverta nė vaikytis; tačiau jei suteiki vaikams džiaugsmo, tave apima džiugus ir malonus jausmas, o širdį užlieja šiluma – tai ir yra didžiausias atlygis… Tikiuosi, kad mano knyga tokia ir yra ir kad ji vaikams patiks“ – kažkada rašė autorius. 

Leidykla išleido visą seriją H. Ch. Anderseno medaliu apdovanotų ir nuostabiai Robert Ingpen iliustruotų knygų. Norėčiau jų visų.

Neriga Vaitkutė. Klampynių kronikos.

Neriga Vaitkutė. Klampynių kronikos.

VAITKUTĖ, Neriga. Klampynių kronikos [apsakymai]. Iliustravo Monika Mitkutė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 232 p.

Nors ir skirtingi, turime tvirtai mus vienijantį bruožą – nuolat įsipainiojame į keisčiausias baugias istorijas, apie kurias paskui dar ilgai sklando įvairiausi gandai.

Tie mes – tai Agata ir Aringas – dvyniai, prisigalvojantys visokių nuotykių.  Dar jie turi mažesnę sesę prielipą Smiltę ir po vieną kauką. Prisigalvoti nuotykių nėra sunku, kai gyveni kažkur visiškame užkampyje esančiame Klampynių miestelyje. Net nelabai kas žino, kur jis yra. Visi miestelio gyventojai – didesni ar mažesni keistuoliai, tai niekam nekeista, kad kartu gyvena ir šmėklos, ir laumės, ir baubai, ir dar daug visokios velniavos. Gyvatės ir žalčiai turi savo karalių, už tvoros gali gyventi porcelianiniai kaimynai, miške galima sutikti laumės vaiką. Ir ten tikriausiai labai prastas internetas, nes vaikai nuolat būna lauke, laksto po miškus, reikalui esant, pykstasi, paskui taikosi, pakliūna į visokias ne visada linksmas situacijas iš kurių juos tenka vaduoti viską žinančiai ir išmanančiai močiutei.

Tikriausiai daugelis sutiks, kad Nieko rimto leidykla yra tarsi kokybės ženklas ir daugiau nieko nereikia net sakyti. Bet norisi. Knyga tikrai labai šilta, nuotykinga, spalvota ir graži. Vietomis liūdna, vietomis – šiurpi, o daugiausia – linksma ir valiūkiška, kai ir kiekvieno vaiko gyvenimas. Nežinau, ką jie patys pasakytų, bet tikriausiai daugelio tėvų svajonė auginti vaiką tokiam ar panašiam miestelyje kaip Klampynės. O lietuviški baubai, aitvarai, žalčiai ir kitokie stebuklai labai gražiai įpinti į šiuolaikišką kasdienybę. Didelis pliusas.

Knyga įtraukta į Metų knygos 2018 knygų vaikams penketuką, už ją galima balsuoti čia. Tą ir padariau.

Kate DiCamillo. Tigro šuolis.

Kate DiCamillo. Tigro šuolis.

DICAMILLO, Tigro šuolis [apysaka]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 116 p.

Rasti tigrą buvo neabejotina sėkmė. Juk jis tiesiog slampinėjo po mišką už „Kentukio žvaigždės“, nieko neieškojo, ėjo kur akys veda ir vylėsi pasiklysti ar sutikti išbadėjusį lokį, kad daugiau niekada nereikėtų eiti į mokyklą.

Štai tokia paprasta buvo šeštoko Robo svajonė. Dar jis svajojo, kad įvairūs negalvotiniai, sukrauti jo įsivaizduojamame lagamine, niekada iš ten neištrūktų. O to tikrai neatsitiks, jei ant lagamino pasodinsi tigrą.

Šiek tiek painu? Gerai, viskas buvo daug paprasčiau. Ne pačius linksmiausius dalykus išgyvenantys Robas ir Siksta turi daug tokių negalvotinių. Daug kas pasikeis, kai jie abu susitiks ir susidraugaus. Labai daug kas pasikeis, kai Robas savo draugei papasakos savo didžiausią paslaptį. Apie tigrą.

Istorija graži. Viršelis dar gražesnis. Pavadinimas įkvepiantis. Na o tigro akys – tai tikrai gelsvos, spindinčios ir veriančios kiaurai (nuotraukoje nesimato). Šiek tiek gal sakyčiau per daug dramos, liūdesio ir skausmo. Nuotykiai vietoj to būtų neabejotinai geriau. O ir tigras galėjo suvaidinti didesnį vaidmenį. Bet jis juk laukinis žvėris, kas gi jam rūpi?

Robui skaudėjo, bet jis neverkė. Jis niekada neverkia. Jis tikras neverkimo profas. Didžiausias neverksnys pasaulyje. O šiandien Robui dar padeda tigras. Tereikia pagalvoti apie tigrą ir jis jau nepravirks. Niekada.

Marie Lu. Legenda. Šlovė. Pergalė.

Marie Lu. Legenda. Šlovė. Pergalė.

  

LU, Marie. Legenda [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 270 p.
LU, Marie. Šlovė [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 320 p.
LU, Marie. Pergalė [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 312 p.

Viskas, ką pažinojau, dingo.

Turbūt kraustausi iš proto ir aš. Bet be galo mėgstu tokias fantastines, distopines istorijas. O įvertinus dar tai, kad jau išverstos visos trys knygos, ir nebereikia laukti nei kol kas nors susimylės ir išvers dar vieną dalį, ar, dar baisiau, kol rašytoja ims ir atras laiko baigti tai, ką kažkada pradėjo. Viskas jau padaryta. Tiesiog imi, ir skaitai.

Tokios, kokia ji dabar, JAV kaip ir nebėra, yra Respublika ir Kolonijos. Mat prieš kažkiek tai laiko vyko gamtos kataklizmai, ribos pasislinko, žemynų – irgi. Vietos žmonėms katastrofiškai trūksta.Tačiau, kaip ir reikia tikėtis, gyvena žmonės ir toliau – vieni geriau ir patogiau, kiti sunkiau ir vargingiau. Sulaukę tam tikro amžiaus, vaikai laiko Egzaminą, nuo kurių rezultatų priklauso visas būsimas gyvenimas. Gal pavyks ir gausi šansą patekti į elitą, ar gal tiesiog būsi išvežtas į stovyklą, kur visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbsi. Kaip ir nieko ypatingo.

Bet juk kiekvienoje knygoje atsiranda koks nors smalsuolis, kuriam to, kas yra – nepakanka, tai, kas sakoma – neįtikina. Respublikoje jų – net du. Taip, Džunė ir Dėjus. Taip, vienas „blogietis“, kitas „gerietis“. Bet kuris yra kuris – visai neaišku.

Istorija ganėtinai įdomi, kai, atrodo, jau šiek tiek pabosta, autorė sugalvoja kokį nors visai neprastą siužeto posūkį. Trys knygos – kaip tik pakankamai, kad tilptų ganėtinai daug personažų, įvykių ir nuotykių. Pakankamai, kad tilptų ta didžiosios meilės istorija. Tarsi nieko pernelyg įmantraus, bet Džunės ir Dėjaus gerbėjų visame pasaulyje netrūksta. Netgi filmas būti turėjo (panašu, kad jo nebebus). O kol kas trilogijos fanai piešia mylimus herojus ir dabina savo socialinių tinklų sienas citatomis iš knygos.

Pabaiga graži. Labai.

 

Joanne Harris. Kitokia klasė.

Joanne Harris. Kitokia klasė.

HARRIS, Joanne. Kitokia klasė. [romanas]. Iš anglų k. vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2017. 460 p.

Bet kuris kitas berniukas būtų nusišypsojęs. Bet ne Heringtonas. Vos pastebimai linktelėjęs, jis tarsi pasižymėjo mane vėlesniam sunaikinimui, paėmė savo ryšulį ir išėjo iš kabineto, palikdamas mane svarstyti, ar nebūsiu, užuot pasikalbėjęs su berniuku, įsigiję priešą visam gyvenimui.

Taip, čia ta pati Harris, kuri parašė „Šokoladą“ ir dar porą šios serijos knygų. Ir taip, čia ta pati Harris, kuri parašė „Džentelmenai ir žaidėjai“. O pastarieji man labai patiko.

Džentelmenus skaičiau taip seniai, kad jų net nėra šiame tinklaraštyje. Tai buvo pirmoji „Malbrio ciklo“ knyga. Kitokia klasė – jau trečioji. Trečioji tamsaus psichologinio trilerio dalis. Kurias visas vienija vieta – Šv. Osvaldo berniukų mokykla ir lotynų kalbos mokytojas Rojus Streitlis. Na, ir dar viena kita žmogžudystė.

Tamsus psichologinis trileris – būtent tas žanras labiausiai kausto ir neleidžia išsakyti visų emocijų. Vienas per daug atviras sakinys, ir kažkam skaitymo džiaugsmas bus sugadintas. O to nesinorėtų. Nes parašyta gerai. Gerai reiškia, kad siužetą autorė kurti moka, įtampą sukelti – irgi. Tekstas tikrai labai sklandus (vis dar pykstu ant Keplerių), tokį tikrai malonu skaityti, nepaisant, kad jis pasakoja žiaurokas paslaptis.

Dar kartą pasvarsčiau apie Heringtoną. Ar yra jis kada nors teikęsis pakelti nuo žemės saują kaštonų? Ar bent vienas iš trijų berniukų? Visi trys visuomet būdavo tokie švarūs, tokie nepriekaištingai dorybingi. Arba bent jau aš maniau, kad jie tokie. Vėlesni įvykiai privertė mane tuo suabejoti. Be abejo, jaunasis Heringtonas nebuvo viso to apgailėtino reikalo priežastis. Bet jis ten buvo. Viskas prasidėjo nuo jo. Ir dabar būtent jis leidžia vaiduoklius – tartum vaikas su stebuklinga lempa, užuot švietęs, skleidžia tik tamsą…

Daug skaudžių temų ir situacijų, kurios, kaip autorė rašo, yra išgalvotos, bet tikrai galėjo atsitikti. Geriau jau tegul neatsitinka.

 

Meg Rosoff. Taip dabar ir gyvenu.

Meg Rosoff. Taip dabar ir gyvenu.

ROSOFF, Meg. Taip dabar ir gyvenu [romanas]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 176 p.

Stengiausi negalvoti apie tai, kas mūsų ten laukia.
Kad iš baimės apsigręžusi neimčiau bėgti atgal.

Taip dabar ir gyvenu. Vos užmečiau akį į pavadinimą ir jau norėjau tos knygos. Nesvarbu, apie ką ji. Nesvarbu, kokia ji. Nesvarbu, kad ji skirta jaunimui nuo 14 metų. Trijų sekundžių pirmojo įspūdžio taisyklė suveikė puikiai. Netgi išliko iki pat pabaigos. Iki paskutinio sakinio.

Penkiolikmetė Deizė atskrenda į Angliją aplankyti savo giminaičių. Teta, keturi pusbroliai ir pusseserė gyvena atokiame vienkiemyje, tad svečią iš Niujorko iš karto sužavi didelis senovinis namas, šunys, katės, ožkos, vištos – visa ta laisvė ir erdvė. Po keleto dienų teta išvyksta į Oslą ir palieka vaikus vienus – tikra kiekvieno -iolikmečio svajonė, tiesa?

O tada prasideda karas. Trečiasis pasaulinis.

„Ramybė prieš audrą“ – tiksliausias apibūdinimas, kuris galėjo ateiti į galvą tokiomis aplinkybėmis. Nors ir jaučiausi laiminga, jau buvau patyrusi, kad niekada nereikia tikėtis, jog viskas bus taip, kaip tame ašaringame Holivudo filme, kur akla mergina nominuojama Oskarui, o luošys berniukas staiga pradeda vaikščioti ir visi žiūrovai grįžta namo patenkinti.

Knyga palyginti plona, vos 176 puslapiai, bet juose yra tiek daug visko. Pirmiausiai, labai gražus tekstas, jau nuo pirmo sakinio norisi skaityti toliau. Pamažu imi pažinti Deizę, sužinai apie jos ankstesnį gyvenimą, kuris labai nuostabus nebuvo. Susipažįsti su jos giminaičiais, aplinka, kartu su jais patiri ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir tikrai ganėtinai baisių dalykų. Vaikai stengiasi išgyventi, pasislėpti, išlikti gyvi, sulaukti išvadavimo. O čia dar ta pirmoji meilė, kuri ir padeda, ir trukdo. Beje, tik vėliau susigaudžiau, kad Deizė ir Edmundas pusbroliai, bet matyt, toks jau tas gyvenimas.

Knyga įvertinta ir visa kaip apdovanota – Guardian vaikų literatūros prizas, Michaelo L. Printzo ir Branfordo Boase’o apdovanojimai. Yra ir visakaip nominuotas filmas How I Live Now (2013). Panašu, kad irgi visai neblogas. Tiesa, knygoje visi veikėjai man atrodė jaunesni.

Na o pačiai autorei 2016-aisiais metais įteikta Astridos Lindgren premija už viso gyvenimo kūrybą.

Jeigu nebuvai kare ir nori žinoti, per kiek laiko apsipranti netekęs visų artimų žmonių, kurių tau reikia ir kuriuos myli, tai galiu atsakyti – su tuo apsiprasti neįmanoma.