Kate DiCamillo. Tigro šuolis.

Kate DiCamillo. Tigro šuolis.

DICAMILLO, Tigro šuolis [apysaka]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 116 p.

Rasti tigrą buvo neabejotina sėkmė. Juk jis tiesiog slampinėjo po mišką už „Kentukio žvaigždės“, nieko neieškojo, ėjo kur akys veda ir vylėsi pasiklysti ar sutikti išbadėjusį lokį, kad daugiau niekada nereikėtų eiti į mokyklą.

Štai tokia paprasta buvo šeštoko Robo svajonė. Dar jis svajojo, kad įvairūs negalvotiniai, sukrauti jo įsivaizduojamame lagamine, niekada iš ten neištrūktų. O to tikrai neatsitiks, jei ant lagamino pasodinsi tigrą.

Šiek tiek painu? Gerai, viskas buvo daug paprasčiau. Ne pačius linksmiausius dalykus išgyvenantys Robas ir Siksta turi daug tokių negalvotinių. Daug kas pasikeis, kai jie abu susitiks ir susidraugaus. Labai daug kas pasikeis, kai Robas savo draugei papasakos savo didžiausią paslaptį. Apie tigrą.

Istorija graži. Viršelis dar gražesnis. Pavadinimas įkvepiantis. Na o tigro akys – tai tikrai gelsvos, spindinčios ir veriančios kiaurai (nuotraukoje nesimato). Šiek tiek gal sakyčiau per daug dramos, liūdesio ir skausmo. Nuotykiai vietoj to būtų neabejotinai geriau. O ir tigras galėjo suvaidinti didesnį vaidmenį. Bet jis juk laukinis žvėris, kas gi jam rūpi?

Robui skaudėjo, bet jis neverkė. Jis niekada neverkia. Jis tikras neverkimo profas. Didžiausias neverksnys pasaulyje. O šiandien Robui dar padeda tigras. Tereikia pagalvoti apie tigrą ir jis jau nepravirks. Niekada.

Marie Lu. Legenda. Šlovė. Pergalė.

Marie Lu. Legenda. Šlovė. Pergalė.

  

LU, Marie. Legenda [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 270 p.
LU, Marie. Šlovė [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 320 p.
LU, Marie. Pergalė [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 312 p.

Viskas, ką pažinojau, dingo.

Turbūt kraustausi iš proto ir aš. Bet be galo mėgstu tokias fantastines, distopines istorijas. O įvertinus dar tai, kad jau išverstos visos trys knygos, ir nebereikia laukti nei kol kas nors susimylės ir išvers dar vieną dalį, ar, dar baisiau, kol rašytoja ims ir atras laiko baigti tai, ką kažkada pradėjo. Viskas jau padaryta. Tiesiog imi, ir skaitai.

Tokios, kokia ji dabar, JAV kaip ir nebėra, yra Respublika ir Kolonijos. Mat prieš kažkiek tai laiko vyko gamtos kataklizmai, ribos pasislinko, žemynų – irgi. Vietos žmonėms katastrofiškai trūksta.Tačiau, kaip ir reikia tikėtis, gyvena žmonės ir toliau – vieni geriau ir patogiau, kiti sunkiau ir vargingiau. Sulaukę tam tikro amžiaus, vaikai laiko Egzaminą, nuo kurių rezultatų priklauso visas būsimas gyvenimas. Gal pavyks ir gausi šansą patekti į elitą, ar gal tiesiog būsi išvežtas į stovyklą, kur visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbsi. Kaip ir nieko ypatingo.

Bet juk kiekvienoje knygoje atsiranda koks nors smalsuolis, kuriam to, kas yra – nepakanka, tai, kas sakoma – neįtikina. Respublikoje jų – net du. Taip, Džunė ir Dėjus. Taip, vienas „blogietis“, kitas „gerietis“. Bet kuris yra kuris – visai neaišku.

Istorija ganėtinai įdomi, kai, atrodo, jau šiek tiek pabosta, autorė sugalvoja kokį nors visai neprastą siužeto posūkį. Trys knygos – kaip tik pakankamai, kad tilptų ganėtinai daug personažų, įvykių ir nuotykių. Pakankamai, kad tilptų ta didžiosios meilės istorija. Tarsi nieko pernelyg įmantraus, bet Džunės ir Dėjaus gerbėjų visame pasaulyje netrūksta. Netgi filmas būti turėjo (panašu, kad jo nebebus). O kol kas trilogijos fanai piešia mylimus herojus ir dabina savo socialinių tinklų sienas citatomis iš knygos.

Pabaiga graži. Labai.

 

Joanne Harris. Kitokia klasė.

Joanne Harris. Kitokia klasė.

HARRIS, Joanne. Kitokia klasė. [romanas]. Iš anglų k. vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2017. 460 p.

Bet kuris kitas berniukas būtų nusišypsojęs. Bet ne Heringtonas. Vos pastebimai linktelėjęs, jis tarsi pasižymėjo mane vėlesniam sunaikinimui, paėmė savo ryšulį ir išėjo iš kabineto, palikdamas mane svarstyti, ar nebūsiu, užuot pasikalbėjęs su berniuku, įsigiję priešą visam gyvenimui.

Taip, čia ta pati Harris, kuri parašė „Šokoladą“ ir dar porą šios serijos knygų. Ir taip, čia ta pati Harris, kuri parašė „Džentelmenai ir žaidėjai“. O pastarieji man labai patiko.

Džentelmenus skaičiau taip seniai, kad jų net nėra šiame tinklaraštyje. Tai buvo pirmoji „Malbrio ciklo“ knyga. Kitokia klasė – jau trečioji. Trečioji tamsaus psichologinio trilerio dalis. Kurias visas vienija vieta – Šv. Osvaldo berniukų mokykla ir lotynų kalbos mokytojas Rojus Streitlis. Na, ir dar viena kita žmogžudystė.

Tamsus psichologinis trileris – būtent tas žanras labiausiai kausto ir neleidžia išsakyti visų emocijų. Vienas per daug atviras sakinys, ir kažkam skaitymo džiaugsmas bus sugadintas. O to nesinorėtų. Nes parašyta gerai. Gerai reiškia, kad siužetą autorė kurti moka, įtampą sukelti – irgi. Tekstas tikrai labai sklandus (vis dar pykstu ant Keplerių), tokį tikrai malonu skaityti, nepaisant, kad jis pasakoja žiaurokas paslaptis.

Dar kartą pasvarsčiau apie Heringtoną. Ar yra jis kada nors teikęsis pakelti nuo žemės saują kaštonų? Ar bent vienas iš trijų berniukų? Visi trys visuomet būdavo tokie švarūs, tokie nepriekaištingai dorybingi. Arba bent jau aš maniau, kad jie tokie. Vėlesni įvykiai privertė mane tuo suabejoti. Be abejo, jaunasis Heringtonas nebuvo viso to apgailėtino reikalo priežastis. Bet jis ten buvo. Viskas prasidėjo nuo jo. Ir dabar būtent jis leidžia vaiduoklius – tartum vaikas su stebuklinga lempa, užuot švietęs, skleidžia tik tamsą…

Daug skaudžių temų ir situacijų, kurios, kaip autorė rašo, yra išgalvotos, bet tikrai galėjo atsitikti. Geriau jau tegul neatsitinka.

 

Meg Rosoff. Taip dabar ir gyvenu.

Meg Rosoff. Taip dabar ir gyvenu.

ROSOFF, Meg. Taip dabar ir gyvenu [romanas]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 176 p.

Stengiausi negalvoti apie tai, kas mūsų ten laukia.
Kad iš baimės apsigręžusi neimčiau bėgti atgal.

Taip dabar ir gyvenu. Vos užmečiau akį į pavadinimą ir jau norėjau tos knygos. Nesvarbu, apie ką ji. Nesvarbu, kokia ji. Nesvarbu, kad ji skirta jaunimui nuo 14 metų. Trijų sekundžių pirmojo įspūdžio taisyklė suveikė puikiai. Netgi išliko iki pat pabaigos. Iki paskutinio sakinio.

Penkiolikmetė Deizė atskrenda į Angliją aplankyti savo giminaičių. Teta, keturi pusbroliai ir pusseserė gyvena atokiame vienkiemyje, tad svečią iš Niujorko iš karto sužavi didelis senovinis namas, šunys, katės, ožkos, vištos – visa ta laisvė ir erdvė. Po keleto dienų teta išvyksta į Oslą ir palieka vaikus vienus – tikra kiekvieno -iolikmečio svajonė, tiesa?

O tada prasideda karas. Trečiasis pasaulinis.

„Ramybė prieš audrą“ – tiksliausias apibūdinimas, kuris galėjo ateiti į galvą tokiomis aplinkybėmis. Nors ir jaučiausi laiminga, jau buvau patyrusi, kad niekada nereikia tikėtis, jog viskas bus taip, kaip tame ašaringame Holivudo filme, kur akla mergina nominuojama Oskarui, o luošys berniukas staiga pradeda vaikščioti ir visi žiūrovai grįžta namo patenkinti.

Knyga palyginti plona, vos 176 puslapiai, bet juose yra tiek daug visko. Pirmiausiai, labai gražus tekstas, jau nuo pirmo sakinio norisi skaityti toliau. Pamažu imi pažinti Deizę, sužinai apie jos ankstesnį gyvenimą, kuris labai nuostabus nebuvo. Susipažįsti su jos giminaičiais, aplinka, kartu su jais patiri ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir tikrai ganėtinai baisių dalykų. Vaikai stengiasi išgyventi, pasislėpti, išlikti gyvi, sulaukti išvadavimo. O čia dar ta pirmoji meilė, kuri ir padeda, ir trukdo. Beje, tik vėliau susigaudžiau, kad Deizė ir Edmundas pusbroliai, bet matyt, toks jau tas gyvenimas.

Knyga įvertinta ir visa kaip apdovanota – Guardian vaikų literatūros prizas, Michaelo L. Printzo ir Branfordo Boase’o apdovanojimai. Yra ir visakaip nominuotas filmas How I Live Now (2013). Panašu, kad irgi visai neblogas. Tiesa, knygoje visi veikėjai man atrodė jaunesni.

Na o pačiai autorei 2016-aisiais metais įteikta Astridos Lindgren premija už viso gyvenimo kūrybą.

Jeigu nebuvai kare ir nori žinoti, per kiek laiko apsipranti netekęs visų artimų žmonių, kurių tau reikia ir kuriuos myli, tai galiu atsakyti – su tuo apsiprasti neįmanoma.

Giedrius Vilpišauskas. Vėjas nuo jūros.

Giedrius Vilpišauskas. Vėjas nuo jūros.

VILPIŠAUSKAS, Giedrius. Vėjas nuo jūros: [romanas]. Vilnius: Tyto alba, 2017. 416 p.

Tada dar nežinojau, kas įvyks per kitas keletą dienų. Jeigu būčiau turėjęs bent lašelį gebėjimo pažvelgti į ateitį, tas butelis tekilos ne gulėtų mano kuprinėje, o stovėtų ant staliuko mano bute, o mes sėdėtumėme vis trys ant sofutės, atsipalaidavę gertume kaktusų nektarą, ir nė minties nebūtų kur nors kelti koją iš namų.

Absurdiška. Netikėta. Juokinga. Ir kartais tikrai baisoka, tikrai, nors man, įpratusiai prie Kingo, iki tikro siaubo romano dar labai toli. Trys draugai, Egis, Ramutė ir Kristupas, griebia kuprines, palapines, dar šio bei to ir išvyksta savaitgaliui į mišką prie ežeriuko. Viskas būtų puiku, jei ne pasirodžiusi triukšminga kompanija, kuri įsikuria visai šalia jų stovyklavietės. Viskas būtų dar neblogai, jei ne suvokimas, kad palikta mašina kažkur ten, šiaurėje, o gal ten, pietuose. Viskas pasidaro visai blogai, kai iš to prakeikto miško niekaip nebegalima ištrūkti!

Ant viršelio išdidžiai parašyta, kad tai geriausias lietuviškas siaubo romanas. Ant nugarėlės skaitau atsiliepimą: „Jeigu norite lietuviško fantastinio romano, kuriame yra veiksmo, šiek tiek mistikos ir šiek tiek siaubo, kurį galėtumėte skaityti versdami puslapį po puslapio ir nesustoti per naktį, – štai jis, Giedriaus Vilpiškausko „Vėjas nuo jūros“ – puikiai sukurtas, įtraukiantis ir nebepaleidžiantis iki pabaigos“. Šaunu. Žinoma, noriu, kas gi nenorėtų? Žvilgsnis knygyne greitai susifokusavo ir dovanų čekis realizavosi į knygą.

Nenusivyliau. Bet ir ypatingai nesusižavėjau. Nors tikrai, yra visko: kažkokie siūlai, lendantys iš samanų ir besistengiantys greitai apsivynioti apie tavo kūną, šlykštukas Algutis, Gintaras, žyniai, šamanai ir ne visai malonūs jų ritualai… Ir visada tas vėjas nuo jūros, ir vis čia bei ten pasirodantys grybukai (Dzūkija, gi). Yra ir dar šio bei to. Kartais tikrai nejauku, vis kas nors išlenda ir neleidžia pamiršti, kad romanas pretenduoja į siaubo žanrą. Tiesa, įdomu būtų sužinoti, kokių dar kitų lietuviškų siaubo romanų yra? Ar šis taip ir liks vienintelis ir geriausias? Nes, pasirodo, jis jau buvo išleistas Eridano prieš gerą dešimtmetį. Ir kas per tą laiką įvyko lietuviškoje siaubo literatūroje? Kad būta vėjo, tai tikrai ne. Nebent koks švelnus zefyras.

Pabaiga įdomi. Verta knygos. Internetas sako, kad kaip ir turėjo būti tęsinys. Bet, matyt, knygų rašymas ne toks ir lengvas užsiėmimas. Geriau jau skaitymas.

Tai va. Sena rusiška dainelė, kurios trieilis puikuojasi romano pradžioje, gali išvesti iš proto. O kur dar musmirės ir džiovinti baravykai?

Patrick Rothfuss. Karaliaus žudiko kronikos.

ROTHFUSS, Patrick. Vėjo vardas. Karaliaus žudiko kronikos: pirmoji diena [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2011. 630 p.
ROTHFUSS, Patrick. Išminčiaus baimė. Karaliaus žudiko kronikos: antroji diena. [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2013. 519 p.
ROTHFUSS, Patrick. Išminčiaus baimė. Karaliaus žudiko kronikos: antroji diena. [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2013. 493 p.

To vyro plaukai buvo raudoni – tokie raudoni, kad priminė liepsną. Jo akys buvo tamsios ir mąslios, o judėjo jis tiksliai ir užtikrintai lyg vagis naktį. Jis nulipo laiptais. Ten, už tvirtai užvertų langinių, tarsi šokėjas pakėlė rankas, perkėlė svorį ant kitos kojos ir iš lėto žengė vieną tobulą žingsnį. 
„Pakelakmenis“ priklausė jam, trečioji tyla – taip pat. Tad nieko keista, kad trečioji tyla buvo didžiausia: ji gaubė dvi pirmąsias. Ji buvo didžiulė, visa persmelkianti lyg rudens pabaiga. Sunki kaip milžiniškas upės nugludintas akmuo. Tai buvo kantri nuskintos gėlės tyla. Tyla žmogaus, kuris laukia mirties.

Tyla ir tinklaraštyje. Kaip tik nuo tada, kai užverčiau antrąją kronikos knygą. Ne, ne todėl, kad tie 1600+ puslapiai taip sužavėjo, kad netekau žado. Nors gal…

Kvouto gyvenimas gražus. Kasdien vis kitos vietos, kiti žmonės, kitos patirtys. Jis didelės šeimos edema ru narys. Mylintys tėvai, įdomi veikla, mokslai pas arkanistą Abentį. Viskas tiesiog nuostabu, kol vieną vakarą viskas sugriūna. Bum…

Kaip gi, be to tikriausiai nebūtų ir knygų. Nebūtų nuotykių. Nebūtų ir šių kronikų.

Toliau viskas ima suktis vis greičiau ir greičiau: berniukas auga, patiria begalę nuotykių, dažniausiai baisiai liūdnų; mokosi Universitete, įsimyli, ir taip toliau ir taip toliau. Tekstas gražus, sklandus, įtraukiantis, tikras malonumas skaityti. Istorija… Kažkur skaičiau, kad ji kažkoks viduriukas tarp Hario Poterio ir Žiedų valdovo. Nežinau. Gal ir nėra kažkuo ypatingai originali, bet, na sutikit, jei tokios apimties romaną skaityti nepabosta, tai jis jau šio to vertas, ar ne?

Aš pagrobiau princesę iš milžinkapiuose miegančių karalių. Aš sudeginau Trebono miestą. Aš praleidau naktį su Feluriana ir išėjau nepraradęs nei sveiko proto, nei gyvybės. Mane išmetė iš Universiteto, kai buvau tokio amžiaus, kokio dauguma įstoja. Aš mėnesienoje vaikščiojau takais, apie kuriuos kiti bijo kalbėti vidurdienį. Aš kalbėjausi su dievais, mylėjau moteris ir rašiau dainas, kurios pravirkdydavo menestralius.

Kažkokia pasaka? Taip. Kaip tik tokia, kokią mėgsta dauguma fantasy fanų. Gaila, kad Trečioji Diena kažkur taip ir liko čandrianų nelaisvėje ir, panašu, autorius jos net nesiruošia vaduoti… Fantazuokite patys.

Dmitry Glukhovski. FUTU.RE

GLUKHOVSKY, Dmitry. FUTU.RE. Ateitis. [romanas]. Iš rusų k. vertė Mikas Trečiokas. Vilnius: Novelita, 2014. 512 p.

Kodėl metei mane, kodėl taip lengvai metei? Aš nepaklusau Šrejeriui, spjoviau į įsakymus, nusišlapinau ant mūsų šventojo Kodekso, nesugebėjau tavęs nužudyti, slėpiau tave savo namuose, pamečiau galvą, mačiau tave visuose savo sapnuose, nedulkinau tavęs, kai buvai apkvaitusi ir siūleisi man, nes norėjau ne išdulkinti, o mylėtis su tavimi, nepaisydamas visų draudimų mačiausi su tavimi antrą ir trečią kartą, svajojau gyventi su tavimi – įsisvajojau – galvodamas, kaip mane už tai kastruos ir gyvą įmes į šiukšlių smulkintuvą! Kaip galėjai mane čia palikti vieną? Aš juk be tavęs negaliu gyventi! Girdi!

Na kur girdėta, kad distopiniame romane būtų tiek ašarų! Dėl meilės. Nors, gal ir gerai, kad dėl meilės – visos kitos priežastys, galėjusios palaužti Nemirtingąjį, būtų nepateisinamos.

Jei nemaišau – FUTU.RE yra kūrybos internete rezultatas. Pradėtas publikuoti internete, sulaukęs skaitytojų palaikymo, laisvai prieinamas, o, galų gale ir išleistas standartiniu knygos pavidalu. O gal ir ne, gal tai buvo Metro. Bet kuriuo atveju ji turi ne tik savo skaitytoją, bet ir savo svetainę.

Trečioji šio autoriaus istorija iškrapšto žmoniją iš požeminio Metro į žemės paviršių. Tiksliau į keliasdešimt ar daugiau kilometrų į dangų besistiebiančius dangoraižius. Mat 25 amžiuje tos žemės ne kas ir belikę, vis gausėjančiai žmonių populiacijai jau nebeužtenka vietos. Kadangi amžino gyvenimo eliksyras jau seniai atrastas, belieka imtis radikalių priemonių: visiškai apriboti gimstamumą. Kaip visada tokiais atvejais atsiras maištininkų, kuriuos tenka kontroliuoti Nemirtingiesiems. Janas Nachtigalis Du Tė – vienas iš jų.

Distopinis romanas apie ateities Europą. Pakankamai įtraukiantis ir įdomus, 500 puslapių neprailgo, nebent tik tie momentai, kai Nemirtingasis Septyni Šimtai Septynioliktas verkšlena dėl nenusisekusios meilės. Kas tai (ir dar kelioliką kitų savigraužos epizodų) ištvers, turės gana neblogą distopinį skaitinį.

Google sako, kad autorius yra parašęs ir daugiau knygų. Skaityčiau.