Jana Vagner. Viešbutis

Jana Vagner. Viešbutis

VAGNER, Jana. Viešbutis [romanas]. Iš rusų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2018. 480 p.

Dabar jie žino, kad jų sielvartas nesimetriškas. Nevienodas. Kažkuris vienas, kažkuris jų, niūriai stovinčių aplink stalą su mirguliuojančiomis žvakėmis, tik apsimeta, kad sielvartauja. Kažkuris lygiai taip pat kaip jie raukosi ir tylomis ryja tamsų skystimą iš sunkios stiklinės, bet jis nenuoširdus. Kažkuris meluoja. Jiems atrodo, kad šis kažkuris, vienas jų, mielai pergalingai nusikvatotų ir aplėktų svetainę ratu, bet šito nedaro tik nenorėdamas išsiduoti. Žmonėms, kurie kartu daugybę metų, tai pernelyg baisi prielaida. Kaip tik ji ir atima žadą. 

Kaip smagu skaityti kokybišką prozą! Net nežinau kodėl knyga man taip patiko. Gal įdomia istorija, gal įvairiaspalviais veikėjais, gal kažkokiu kažkur giliai slypinčiu artumu, gal tiesiog tuo tekstu, kuris tikrų tikriausiai prikausto ir nepaleidžia, kviečia atsiversti knygą dar ir dar kartą. Ir tada nebesvarbu, kad veiksmo kaip ir nebėra (žiemos pūga ir dingusi elektra užspeičia draugų kompaniją viešbutyje), laikas kaip ir sustojęs – tai juk pats tinkamiausias metas pabendrauti, prisiminti, atrasti. Savo draugus ir save patį.

Taigi, turtingų draugų kompanija savaitei išsinuomoja viešbutį kalnuose su puikiomis slidinėjimo trasomis, ramybe, poilsiu ir neišsenkamu kiekiu alkoholio. Bet visai ne jis paskui sekančių įvykių kaltininkas. Laikinai nuo pasaulio atskirtame viešbutyje nužudoma jų draugė. Įtariamasis – vienas jų. Arba jie visi.

Pirma mintis buvo: ai, gal čia gal bus kaip kokiame S. Kingo „Švytėjime“. Arba A. Kristi detektyvuose. Bet lai tie palyginimai nesuklaidina – tie daugumai žinomi siužetai buvo visai laiku, vietoje ir tikrai nieko nesugadino, nieko nepamaišė. Ir visai neberūpėjo, kad čia ne Vongo ežeras, mirtino viruso nebusi, pasaulio pabaigos nebus. Nors… Gal nereikia nei mirtinų epidemijų, užtenka vieno viešbučio, vienos mirties, kelių vakarų prie žvakių šviesos. Ir…

Kažkur skaičiau, kad rusų kalba – turtingiausia. Nežinau, tikriausia, literatūrinė kalba – tai tikrai: net verstas tekstas toks sklandus, taip laisvai liejasi, teka, na, tiesiog yra labai gražus. Tikriausiai čia ir vertėjos talentas, ant viršelio esantis antspaudas dar labiau patvirtina vertimo kokybę. Na, bet spręskite patys.

Citatos [56]

Jana Vagner „Viešbutis“

O juk taip paprasta – džiaugtis. Gera kompanija, skaniu valgiu, kietu miegu. Visokiais niekais, kuriuos galima nusipirkti už pinigus. Tuo, kaip pasaulis prasiskiria prieš tave, kol esi sveikas ir stiprus. Tuo, kad gyveni. (psl. 415).

Išsigelbėjimas paskutinę sekundę – visada fokusas. Gyvenimo ir mirties klausimas (ir tai yra stebėtinas faktas) viską neretai lemia kaip tik smulkmenos. Sekundės ir milimetrai. Mikroskopiniai atsitiktinumai, neįtikinami sutapimai. Motina pabunda vidury nakties, nes kūdikis lopšyje nustojo kvėpuoti. Kulkos kapoja geležines sagtis nesužeisdamos, ledo luitas krinta nuo stogo trupučiuką pavėlavęs ir nudreskia nugarą, užuot suknežinęs galvą. Užsikirtusios pervažoje mašinos variklis užsiveda likus akimirkai, kai jai į šoną rėšis traukinys. Kiekvieną įvykių grandinę, vedančią į išsigelbėjimą, galima bandyt atsekti, atvynioti mažiausiai kelis žingsnius atgal, bet ankščiau ar vėliau logika būtinai įsirems į stebuklą. Į nepaprastai susiklosčiusias aplinkybes. (psl. 462).

Ko nežino Petia: ugniai nusispjaut. Ji tiktai ryja, bukai ir nepasotinamai, ir neketina vykdyti jokių pažadų. Ugniai neįmanoma prisigerinti, su ja negalima susitarti, ją galima tik sutramdyti. Atplėšti nuo jos mažą kąsnį ir įkišti į ketaus dėžutę, apdėti plytomis ir laikyti pusbadžiu, ir paskui net silpną, pataikaujančią ir likusią be laisvės sekti be atvangos, kaip sekamas uždarytas už grotų žudikas. Neatsipalaiduoti, neatsukti nugaros. Visada prisiminti, kad vienintelis ugnies noras – ištrūkti į laisvę ir ryti. Kad ji tai padarys nedelsiant, vos tik jos naivūs kalintojai pamirš atsargumą ir suklys. (psl. 452).

Draugystė neretai išauga iš mažmožio. Absoliutus sielų giminingumas nepasiekiamas, ieškoti idealo – naivu, o vienatvė ne kiekvieno jėgoms, todėl dauguma mūsų negali pernelyg aikštytis. Sutapimas per kelis taškus – jau pergalė: pavyzdžiui, panašus humoro jausmas ir šunų meilė arba potraukis prie klasikinės muzikos ir mokėjimas linksmai gerti iki ryto. Beviltiškais atvejais pakanka tik panašių aplinkybių: šiuo principu draugauja jaunos motinos, pasmerktos tai pačiai smėlio dėžei, nedidelių firmų jaunesnieji vadybininkai ir kaliniai bendrose kamerose. (psl. 433).

Pasaulyje, kuriame dar nėra mirties, viskas pataisoma. Nudegimai, mėlynės, nubrozdinti keliukai ir lūžusios rankos sugyja. Nemalonūs prisiminimai išsitrina. O perskelta lūpa tėra perskelta lūpa. Šešiametis žmogus visus įvykius sutinka kaip savaime suprantamus, nes jam niekas nesakė, kurie jų neteisingi. Skalė kol kas nenubraižyta, kriterijų nėra. Pasaulis neprivalo būti koks nors, jis tiesiog yra; ir gavus į veidą už tai, kad per garsiai kramtei obuolį arba išliejai sriubą, arba staiga nusikvatojai suaugusiems žiūrint rimtą filmą, tu neginčiji bausmės. Nesipirktini ir nemaištauji. Tiesiog mokaisi valgyt obuolį be garso ir laikyti liežuvį už dantų. (psl. 357)

Kiekviename ginče, net pačiame menkiausiame (žino Maša) galimas negrįžtamas taškas. Nenuspėjamas lūžis. Momentas, kai svarbu jau ne ginčo objektas ir ne tai, nuo ko jis prasidėjo ir kodėl, net netai, kas teisus. Tą akimirksnį taisyklės dingsta ir neregima leistino riba laikinai išnyksta. Iškirtęs iš tikrovės žmogus lieka vienas su savo demonais, prieš kuriuos per daug nuogas ir beginklis, per daug sukrėstas ir todėl nejaučia nei gailesčio, nei gėdos, nesidairo, nebijo. Jis trokšta vieno: užbaigti savo kančias – ir pasirengęs sumokėti bet kokią kainą. Muštynėse, kare arba ginče galima arba laimėti, arba pralaimėti. Šimtas tūkstančių evoliucinės atrankos metų rėkia jam į ausis, stumia į nugarą; net išsigandę ir kenčiantys žmonės dažniausiai pasirenka pergalę. Paprastą, šiurkščią, tiesmukišką. Greitą. Jie negali susilaikyti. Ištraukai į paviršių draudžiamiausius argumentus. Ar tiesiog trenkia varžovui kėde per galvą. (psl. 285).

Suaugusiam, subrendusiam žmogui (žino Maša) nepadoru būti nelaimingam. Neleistina skųstis pernelyg dažnai. Aišku, pavienės didelės tragedijos, pavyzdžiui, skyrybos, bankrotas ar mirtis šeimoje, duoda teisę būti silpnam, kuriam laikui sugniužti. Mesti darbą, nebežiūrėti į veidrodį ir nekelti kojos iš namų. Raudoti draugams ant rankų arba kratytis jų įkyraus rūpesčio. Vis dėlto reikia prisiminti, jog net baisus sielvartas turi galiojimo laiką, kurį nutęsti nemandagu. O jau lįsti prie draugų su savo kasdieninėmis nesėkmėmis – išvis neatleistina. Taškas, kuriame tu esi sulaukęs gyvenimo vidurio, ir yra tavo paties pasirinkimas. Šiame amžiuje tai, kad esi nelaimingas, jau nepateisinama. Akivaizdu, jog esi tiesiog silpnas, piktas arba kvailas. To nusipelnei arba pats norėjai. Vienaip ar kitaip, esi vasarą pračirškavęs tuščiagarbis žiogas. Niekam tikęs, nereikalingas. Laimingos skruzdėlės negali tavęs gailėti pernelyg ilgai, tam jos neturi laiko (psl. 277).

— Papasakokite man ką nors, – prašo ji. – Papasakokite apie vaikus.
Kaip paaiškinti meilę, galvoja Liza. Suspausti pasakojimą į dvi, į keturias minutes? Nuo ko pradėti? Pavyzdžiui, dviejų metukų jam užaugo garbanos – sunkios, glotnios, į jas galėjai įkišti pirštą. O jeigu imdavo verkti, norėdavai verkti kartu su juo, kas kartą, net jei ašarų priežastis būdavo kokia nereikšminga smulkmena, sakytum riba tarp mano kūno ir jo dar nebuvo nusistovėjusi ir viskas, kas kankindavo vieną mudviejų, lengvai persiliedavo kitam. Persisunkdavo lyg per akytą membraną. Mūsų buvo bendras kontūras, viena medžiagų apykaita. Vos jis užmigdavo, ir man imdavo lipti akys. Kai įsipjoviau pirštą, jis pabudo gretimame kambaryje ir suriko.
To laikotarpio šeimos albumuose nėra jokių kitų nuotraukų, tik jo. Kol buvo vystomas, dariau šimtus beveik vienodų nuotraukų: štai jis miega pritraukęs kojytes prie pilvo, štai tarp šviesučių antakių susimetė raukšlelė, štai jis prasimerkė, rauko nosį, ruošiasi verkti. Netobula kūdikio mimika, nesuvokiama pašaliniams, dabar neaiški net man, tada turėjo didžiulę vertę, ir aš spragsėjau kadrą po kadro, tarsi jau atspėjusi, kad neįstengsiu nei išsaugoti, nei įsiminti. Kad jį prarasiu.
Ir praradau visus: pirmiausia kūdikį, neįkainojamą ir trapų, kuris rausvame nuo kalio permanganato vandenyje iškart virsdavo slidžia žuvele. Paskui šypsulingą mažylį putliais skruostais, kuris sverdėdamas bėgdavo pas mane išskėtęs rankas. Ir liesą paauglį, nepakenčiantį mano prisilietimų, ir dvidešimtmetį, kuris visiškai išvažiavo, o į skambučius atsiliepia trumpai, lyg būtume vos pažįstami.
Jie išnyko nepastebimai, vienas paskui kitą, ir aš nė karto neįstengiau pagauti perėjimo, bet albumuose – tūkstančiai kiekvieno mano praradimo įrodymų. Jam netrukus dvidešimt treji, taigi ir vėl kaipmat prapuls, jo vietoj atsiras kitas, kurio kol kas nepažįstu, ir aš vėl nesusigaudysiu, kaip čia taip įvyko. Tiesiog mylėsiu juos visus, savo būsimus nepažįstamus sūnus, kai jiems bus dvidešimt aštuoneri arba trisdešimt penkeri, arba keturiasdešimt. Garbanotus ir nuplikusius, vedusius kokią nors kvaišą, liesus ir storus, išsiskyrusius ar laimingus, bučiuojančius savo naujagimiams vaikeliams kulniukus – visokius. Be jokių išlygų. Iki galo.
Aš tik nesuprantu, kur berniukai. Mažas, šviesus, garbanotas ir plonu balsu, bijantis tamsos ir truputį švepluojantis, kuris apkabina man kaklą ir šnibžda: aš myliu tave kaip tigras. Ne, kaip dramblys! Kada jis iš manęs buvo atimtas ir kodėl šito neprisimenu? Aš jo taip pasiilgau. Labiausiai ilgiuosi kaip tik jo.
Paklausyk manęs. Manęs niekas neperspėjo, o tai svarbu: jų neįmanoma susigrąžinti. Jų nėra, niekur. Kartais sekundę vienas tavo prarastųjų vaikiukų šmėsteli suaugusio žmogaus veide, tačiau tik atsitiktinai. Jų negalima prisišaukti, negalima paliesti, negalima sulaikyti. Jie tau daugiau nepriklauso.
Bet aš dabar nors žinau – ar klausaisi? Žinau, jog šitai pasikartos, – su kiekvienu mano vaiku, – ir ruošiuosi iš anksto. Nebesu nerūpestinga. Negaištu laiko niekams, nekraipau galvos. Kol jie su manimi, žiūrėsiu į juos, visą laiką – tik į juos. Neatitraukdama akių. (psl. 410-412).

Dmitry Glukhovski. FUTU.RE

GLUKHOVSKY, Dmitry. FUTU.RE. Ateitis. [romanas]. Iš rusų k. vertė Mikas Trečiokas. Vilnius: Novelita, 2014. 512 p.

Kodėl metei mane, kodėl taip lengvai metei? Aš nepaklusau Šrejeriui, spjoviau į įsakymus, nusišlapinau ant mūsų šventojo Kodekso, nesugebėjau tavęs nužudyti, slėpiau tave savo namuose, pamečiau galvą, mačiau tave visuose savo sapnuose, nedulkinau tavęs, kai buvai apkvaitusi ir siūleisi man, nes norėjau ne išdulkinti, o mylėtis su tavimi, nepaisydamas visų draudimų mačiausi su tavimi antrą ir trečią kartą, svajojau gyventi su tavimi – įsisvajojau – galvodamas, kaip mane už tai kastruos ir gyvą įmes į šiukšlių smulkintuvą! Kaip galėjai mane čia palikti vieną? Aš juk be tavęs negaliu gyventi! Girdi!

Na kur girdėta, kad distopiniame romane būtų tiek ašarų! Dėl meilės. Nors, gal ir gerai, kad dėl meilės – visos kitos priežastys, galėjusios palaužti Nemirtingąjį, būtų nepateisinamos.

Jei nemaišau – FUTU.RE yra kūrybos internete rezultatas. Pradėtas publikuoti internete, sulaukęs skaitytojų palaikymo, laisvai prieinamas, o, galų gale ir išleistas standartiniu knygos pavidalu. O gal ir ne, gal tai buvo Metro. Bet kuriuo atveju ji turi ne tik savo skaitytoją, bet ir savo svetainę.

Trečioji šio autoriaus istorija iškrapšto žmoniją iš požeminio Metro į žemės paviršių. Tiksliau į keliasdešimt ar daugiau kilometrų į dangų besistiebiančius dangoraižius. Mat 25 amžiuje tos žemės ne kas ir belikę, vis gausėjančiai žmonių populiacijai jau nebeužtenka vietos. Kadangi amžino gyvenimo eliksyras jau seniai atrastas, belieka imtis radikalių priemonių: visiškai apriboti gimstamumą. Kaip visada tokiais atvejais atsiras maištininkų, kuriuos tenka kontroliuoti Nemirtingiesiems. Janas Nachtigalis Du Tė – vienas iš jų.

Distopinis romanas apie ateities Europą. Pakankamai įtraukiantis ir įdomus, 500 puslapių neprailgo, nebent tik tie momentai, kai Nemirtingasis Septyni Šimtai Septynioliktas verkšlena dėl nenusisekusios meilės. Kas tai (ir dar kelioliką kitų savigraužos epizodų) ištvers, turės gana neblogą distopinį skaitinį.

Google sako, kad autorius yra parašęs ir daugiau knygų. Skaityčiau.

Jevgenij Zamiatin. Mes.

Jevgenij Zamiatin. Mes.

ZAMIATIN, Jevgenij. Mes [romanas]. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. Kaunas: kitos knygos, 2009. 237 p.

Aš, D-503, „Integralo“ statytojas. Aš – tik vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų. Prie skaičių įpratusi mano plunksna bejėgė išgauti asonansų ir rimų muziką. Aš tik bandysiu užrašyti tai, ką matau, ką galvoju, – tikriau tariant, tai, ką galvojame mes (būtent  – „MES“. Ir tebūnie šie užrašai šitaip vadinami).  Bet juk tai bus mūsų gyvenimo, matematiniu požiūriu tobulo mūsų Vieningosios Valstybės gyvenimo išvestinė. Jei taip, argi tai – ne poema?

Perskaičiau Jevgenijaus Zamiatino „Mes“. Įspūdžiai dar labai karšti ir labai įdomūs… Kaip tokio žanro gerbėja, jaučiuosi labai patobulėjusi, mat knyga yra tokių kūrinių kaip George Orwell „1984″ arba Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“ pradininkė ir  įkvėpėja (dar didesniam patobulėjimui perskaičiau ir radikaliai.lt knygos pristatymą).  Sukurta tobula visuomenė, kuri gyvena tobulai ir jau yra pasiekusi visų taip trokštamą laimę. Bet vis tiek, atsiranda tokių žmonių, kuriems reikia kažko daugiau, kažko kitokio, kurie suserga „sielos“ liga ir tada prasideda.

Įdomu tai, kad autorius – matematikas. Pagrindinis veikėjas – irgi matematikas, „Integralo“ statytojas, D-503 numeriu pažymėtas idealios visuomenės narys. Visuomenės, kurioje viskas apskaičiuota tiksliai, kaip matematikoje. Jokių staigmenų. Nors?

Pašokau nelaukdamas skambučio ir pradėjau lakstyti iš kampo į kampą. Matematika – iki šiol vienintelė tvirta ir nepajudinama viso mano beprotiško gyvenimo sala – taip pat atitrūko, pradėjo dreifuoti, suktis. Tai kaip, pasirodo, toji keistoji „siela“ – tokia pat reali kaip mano junifa, kaip mano auliniai – nors šiuo metu jų ir nematau (jie – už veidrodinių spintos durelių). Ir jei auliniai – ne liga, tai kodėl liga yra „siela“? (psl. 102).

Logiška matematika ir širdingos emocijos kartu sudėjus. Viskas taip matematiškai išjausta, iki begalybės (o ar ta begalybė tikrai egzistuoja?).

Knyga nėra nauja. Manasis leidimas – 2009 metų. Parašyta dar seniau – 1920 metais. Skaitėm jau ne vieną panašią knygą, matėm ne vieną filmą. Kuo nors mus nustebinti – užduotis sunki. Bet vis tiek manau, kad MES reikia perskaityti visiems utopijų, antiutopijų, distopijų ir visų kitų rūšių fantastikos mėgėjams.

Kelios citatos – čia.

Jana Vagner. Likę gyvi.

Vvagner_like_gyviAGNER, Jana. Likę gyvi [romanas]. Iš rusų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 312 p.

Jis mėgino atrodyti tvirtas, bet kasdien jam sekėsi vis sunkiau – ypač po to, kai mes supratome likę vieni; regis, visa, kas nutiko krante, geriausiai patvirtino jo teisumą, tačiau vienatvės jausmas, užgriuvęs mus dabar, išnykus šitam mažam ir sąlygiškam, bet vis dėlto buferiui tarp mūsų salelės ir viso kito pasaulio, buvo per sunkus net ir jam, nes nuo tos dienos mums neliko jokių atsarginių variantų ir mes iš tikrųjų buvome palikti patys sau.

Net nepastebėjau, kada pasirodė ši knyga, tyliai, ir kažkaip, lyg ir visai be reklamos. Kam tos reklamos ir reikia, čia juk „Vongo ežero“ tęsinys. Prisimenat? Gripo epidemija, išnaikinusi beveik visus Maskvos (ir ne tik) gyventojus. Kompanija, kuriai paskutinę minutę pavyko ištrūkti. Ilga kelionė per šalį, iki pat Karelijos, iki Vongo ežero…

Čia viskas kitaip. Pirmoje dalyje nukeliavę tūkstančius kilometrų, dabar jie tupi mažoje, gyvenimui nepritaikytoje medžiotojų trobelėje. Nemokantys savimi pasirūpinti. Nežinantys, kaip išgyventi. Atkirsti nuo viso pasaulio mažoje saloje. Ir, svarbiausia, nelabai mėgstantys vienas kitą. Žiema bus ilga ir karšta.

Jei pačiu vyriškiausiu išgyvenimo romanu įvardinčiau McCarthy Kelią, tai čia – pats moteriškiausias. Svarbu išgyventi, neužsikrėsti, nenumirti…  O dar svarbiau –  išsaugoti ir niekam neatiduoti savo mylimo vyro. Nelengva. Ypač kai mažoje trobelėje ilgus žiemos vakarus tenka leisti su mylimojo buvusiąja ir jų sūnumi.

Labai patiko. Viskas taip tikra, lyg būtų išgyventa. Realybės siaubą į šoną nustumia kasdienės mintys, jausmai emocijos. Drąsiai gali bandyti skaityti ir tie, kas nemėgsta visokių fantastikų ir mistikų. Viskas labai natūralu ir realu. Jokių monstrų. Tik vienas kitas, didesnis ar mažesnis, kasdienybės demoniukas.

Moteriški jausmai ir emocijos siautėja labiau už mirtį nešantį gripą.

Marina Stepnova. Italų pamokos.

Stepnova_ItaluSTEPNOVA, Marina. Italų pamokos. [romanas]. Iš rusų k. vertė Lolija Spurgienė. Vilnius: Tyto alba, 2016. 268 p.

Aš negyvenu. Tu irgi negyveni. Mes tik norime. (psl. 209).

Keista knyga… Fanfarų nebus, lyginimo su „Lazario moterimis“ – irgi. Nors labai sunku negalvoti apie pastarąją, o dėl to viskas tik subjektyviau.

Slogi knyga. Ir slogi ne tik dėl sunkios Ivano vaikystės, ar nelaimingų meilių, ne, kaip tik, dėl visokių smulkmenų, kurios kažkaip meistriškai įpintos į tekstą tarsi bandė įrodyti visiškai visišką gyvenimo beprasmiškumą. Brrrr….

Bet skaičiau. Ir dabar galvoju – skaičiau juk dėl paties teksto. Gražus jis. Įmantrus. Dar intelektualus. Retame puslapyje nėra nuorodų, ir tikrai tik nedaugelis iš jų man būtų buvusios nereikalingos… Pats tekstas kvietė jį skaityti, išjausti, pamatyti… Kai kada netgi per daug jausmingai, per giliai.  Betgi kad taip parašyta! Ir kaip rašė Knygų žiurkės – nereikia ten net siužeto….

Gurmanams.

Jana Vagner. Vongo ežeras.

VAGNER, JanaVagner_Vongo. Vongo ežeras [romanas]. Iš rusų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 392 p.

– Manau. toliau bus tik blogiau. Ką darysime? (psl. 22).

Važiuosime. Ten, kur nėra epidemijos, kur nesiekia pavojingo viruso užkratas, ten, kur nėra žmonių ir kur galbūt jausimės saugūs.

Ideali knyga. Vasarai, atostogoms, tingiam savaitgaliui. Ideali mėgstantiems pafantazuoti, ir kokia gi bus ta pasaulio pabaiga, ir kas gi bus po to? Ideali mėgstantiems kelio romanus: važiuosim ilgai ir nenuobodžiai. Ideali mėgstantiems psichologiją: kompanija tokia skirtinga, kad į vieną vietą ją tikriausiai ir galėjo suburti tik katastrofa. Ideali mėgstantiems dramas: myliu myliu, pavydžiu, pavydžiu, ai, oi, ir kodėl jis taip švelniai pažiūrėjo į savo buvusią žmoną, ir oi, jis paglostė savo sūnui galvelę…

Ideali ir tiems, kas nemėgsta fantastikos – bent pirmoje dalyje nesutiksime jokių mutantų, suzombėjusių piliečių ar paslaptingų ateivių. Viskas taip kasdieniška: visiems gerai žinoma liga, eilinė, per daug neišsiskirianti šeima, paprastas ir įprastas gyvenimas. Kuris paima taip vieną dieną, ir sugriūna.

Apokaliptinis trileris, psichologinė drama, kelio romanas… Labai patiko. Kada sulauksime tęsinio?