Jana Vagner. Viešbutis

Jana Vagner. Viešbutis

VAGNER, Jana. Viešbutis [romanas]. Iš rusų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2018. 480 p.

Dabar jie žino, kad jų sielvartas nesimetriškas. Nevienodas. Kažkuris vienas, kažkuris jų, niūriai stovinčių aplink stalą su mirguliuojančiomis žvakėmis, tik apsimeta, kad sielvartauja. Kažkuris lygiai taip pat kaip jie raukosi ir tylomis ryja tamsų skystimą iš sunkios stiklinės, bet jis nenuoširdus. Kažkuris meluoja. Jiems atrodo, kad šis kažkuris, vienas jų, mielai pergalingai nusikvatotų ir aplėktų svetainę ratu, bet šito nedaro tik nenorėdamas išsiduoti. Žmonėms, kurie kartu daugybę metų, tai pernelyg baisi prielaida. Kaip tik ji ir atima žadą. 

Kaip smagu skaityti kokybišką prozą! Net nežinau kodėl knyga man taip patiko. Gal įdomia istorija, gal įvairiaspalviais veikėjais, gal kažkokiu kažkur giliai slypinčiu artumu, gal tiesiog tuo tekstu, kuris tikrų tikriausiai prikausto ir nepaleidžia, kviečia atsiversti knygą dar ir dar kartą. Ir tada nebesvarbu, kad veiksmo kaip ir nebėra (žiemos pūga ir dingusi elektra užspeičia draugų kompaniją viešbutyje), laikas kaip ir sustojęs – tai juk pats tinkamiausias metas pabendrauti, prisiminti, atrasti. Savo draugus ir save patį.

Taigi, turtingų draugų kompanija savaitei išsinuomoja viešbutį kalnuose su puikiomis slidinėjimo trasomis, ramybe, poilsiu ir neišsenkamu kiekiu alkoholio. Bet visai ne jis paskui sekančių įvykių kaltininkas. Laikinai nuo pasaulio atskirtame viešbutyje nužudoma jų draugė. Įtariamasis – vienas jų. Arba jie visi.

Pirma mintis buvo: ai, gal čia gal bus kaip kokiame S. Kingo „Švytėjime“. Arba A. Kristi detektyvuose. Bet lai tie palyginimai nesuklaidina – tie daugumai žinomi siužetai buvo visai laiku, vietoje ir tikrai nieko nesugadino, nieko nepamaišė. Ir visai neberūpėjo, kad čia ne Vongo ežeras, mirtino viruso nebusi, pasaulio pabaigos nebus. Nors… Gal nereikia nei mirtinų epidemijų, užtenka vieno viešbučio, vienos mirties, kelių vakarų prie žvakių šviesos. Ir…

Kažkur skaičiau, kad rusų kalba – turtingiausia. Nežinau, tikriausia, literatūrinė kalba – tai tikrai: net verstas tekstas toks sklandus, taip laisvai liejasi, teka, na, tiesiog yra labai gražus. Tikriausiai čia ir vertėjos talentas, ant viršelio esantis antspaudas dar labiau patvirtina vertimo kokybę. Na, bet spręskite patys.

Citatos [56]

Jana Vagner „Viešbutis“

O juk taip paprasta – džiaugtis. Gera kompanija, skaniu valgiu, kietu miegu. Visokiais niekais, kuriuos galima nusipirkti už pinigus. Tuo, kaip pasaulis prasiskiria prieš tave, kol esi sveikas ir stiprus. Tuo, kad gyveni. (psl. 415).

Išsigelbėjimas paskutinę sekundę – visada fokusas. Gyvenimo ir mirties klausimas (ir tai yra stebėtinas faktas) viską neretai lemia kaip tik smulkmenos. Sekundės ir milimetrai. Mikroskopiniai atsitiktinumai, neįtikinami sutapimai. Motina pabunda vidury nakties, nes kūdikis lopšyje nustojo kvėpuoti. Kulkos kapoja geležines sagtis nesužeisdamos, ledo luitas krinta nuo stogo trupučiuką pavėlavęs ir nudreskia nugarą, užuot suknežinęs galvą. Užsikirtusios pervažoje mašinos variklis užsiveda likus akimirkai, kai jai į šoną rėšis traukinys. Kiekvieną įvykių grandinę, vedančią į išsigelbėjimą, galima bandyt atsekti, atvynioti mažiausiai kelis žingsnius atgal, bet ankščiau ar vėliau logika būtinai įsirems į stebuklą. Į nepaprastai susiklosčiusias aplinkybes. (psl. 462).

Ko nežino Petia: ugniai nusispjaut. Ji tiktai ryja, bukai ir nepasotinamai, ir neketina vykdyti jokių pažadų. Ugniai neįmanoma prisigerinti, su ja negalima susitarti, ją galima tik sutramdyti. Atplėšti nuo jos mažą kąsnį ir įkišti į ketaus dėžutę, apdėti plytomis ir laikyti pusbadžiu, ir paskui net silpną, pataikaujančią ir likusią be laisvės sekti be atvangos, kaip sekamas uždarytas už grotų žudikas. Neatsipalaiduoti, neatsukti nugaros. Visada prisiminti, kad vienintelis ugnies noras – ištrūkti į laisvę ir ryti. Kad ji tai padarys nedelsiant, vos tik jos naivūs kalintojai pamirš atsargumą ir suklys. (psl. 452).

Draugystė neretai išauga iš mažmožio. Absoliutus sielų giminingumas nepasiekiamas, ieškoti idealo – naivu, o vienatvė ne kiekvieno jėgoms, todėl dauguma mūsų negali pernelyg aikštytis. Sutapimas per kelis taškus – jau pergalė: pavyzdžiui, panašus humoro jausmas ir šunų meilė arba potraukis prie klasikinės muzikos ir mokėjimas linksmai gerti iki ryto. Beviltiškais atvejais pakanka tik panašių aplinkybių: šiuo principu draugauja jaunos motinos, pasmerktos tai pačiai smėlio dėžei, nedidelių firmų jaunesnieji vadybininkai ir kaliniai bendrose kamerose. (psl. 433).

Pasaulyje, kuriame dar nėra mirties, viskas pataisoma. Nudegimai, mėlynės, nubrozdinti keliukai ir lūžusios rankos sugyja. Nemalonūs prisiminimai išsitrina. O perskelta lūpa tėra perskelta lūpa. Šešiametis žmogus visus įvykius sutinka kaip savaime suprantamus, nes jam niekas nesakė, kurie jų neteisingi. Skalė kol kas nenubraižyta, kriterijų nėra. Pasaulis neprivalo būti koks nors, jis tiesiog yra; ir gavus į veidą už tai, kad per garsiai kramtei obuolį arba išliejai sriubą, arba staiga nusikvatojai suaugusiems žiūrint rimtą filmą, tu neginčiji bausmės. Nesipirktini ir nemaištauji. Tiesiog mokaisi valgyt obuolį be garso ir laikyti liežuvį už dantų. (psl. 357)

Kiekviename ginče, net pačiame menkiausiame (žino Maša) galimas negrįžtamas taškas. Nenuspėjamas lūžis. Momentas, kai svarbu jau ne ginčo objektas ir ne tai, nuo ko jis prasidėjo ir kodėl, net netai, kas teisus. Tą akimirksnį taisyklės dingsta ir neregima leistino riba laikinai išnyksta. Iškirtęs iš tikrovės žmogus lieka vienas su savo demonais, prieš kuriuos per daug nuogas ir beginklis, per daug sukrėstas ir todėl nejaučia nei gailesčio, nei gėdos, nesidairo, nebijo. Jis trokšta vieno: užbaigti savo kančias – ir pasirengęs sumokėti bet kokią kainą. Muštynėse, kare arba ginče galima arba laimėti, arba pralaimėti. Šimtas tūkstančių evoliucinės atrankos metų rėkia jam į ausis, stumia į nugarą; net išsigandę ir kenčiantys žmonės dažniausiai pasirenka pergalę. Paprastą, šiurkščią, tiesmukišką. Greitą. Jie negali susilaikyti. Ištraukai į paviršių draudžiamiausius argumentus. Ar tiesiog trenkia varžovui kėde per galvą. (psl. 285).

Suaugusiam, subrendusiam žmogui (žino Maša) nepadoru būti nelaimingam. Neleistina skųstis pernelyg dažnai. Aišku, pavienės didelės tragedijos, pavyzdžiui, skyrybos, bankrotas ar mirtis šeimoje, duoda teisę būti silpnam, kuriam laikui sugniužti. Mesti darbą, nebežiūrėti į veidrodį ir nekelti kojos iš namų. Raudoti draugams ant rankų arba kratytis jų įkyraus rūpesčio. Vis dėlto reikia prisiminti, jog net baisus sielvartas turi galiojimo laiką, kurį nutęsti nemandagu. O jau lįsti prie draugų su savo kasdieninėmis nesėkmėmis – išvis neatleistina. Taškas, kuriame tu esi sulaukęs gyvenimo vidurio, ir yra tavo paties pasirinkimas. Šiame amžiuje tai, kad esi nelaimingas, jau nepateisinama. Akivaizdu, jog esi tiesiog silpnas, piktas arba kvailas. To nusipelnei arba pats norėjai. Vienaip ar kitaip, esi vasarą pračirškavęs tuščiagarbis žiogas. Niekam tikęs, nereikalingas. Laimingos skruzdėlės negali tavęs gailėti pernelyg ilgai, tam jos neturi laiko (psl. 277).

— Papasakokite man ką nors, – prašo ji. – Papasakokite apie vaikus.
Kaip paaiškinti meilę, galvoja Liza. Suspausti pasakojimą į dvi, į keturias minutes? Nuo ko pradėti? Pavyzdžiui, dviejų metukų jam užaugo garbanos – sunkios, glotnios, į jas galėjai įkišti pirštą. O jeigu imdavo verkti, norėdavai verkti kartu su juo, kas kartą, net jei ašarų priežastis būdavo kokia nereikšminga smulkmena, sakytum riba tarp mano kūno ir jo dar nebuvo nusistovėjusi ir viskas, kas kankindavo vieną mudviejų, lengvai persiliedavo kitam. Persisunkdavo lyg per akytą membraną. Mūsų buvo bendras kontūras, viena medžiagų apykaita. Vos jis užmigdavo, ir man imdavo lipti akys. Kai įsipjoviau pirštą, jis pabudo gretimame kambaryje ir suriko.
To laikotarpio šeimos albumuose nėra jokių kitų nuotraukų, tik jo. Kol buvo vystomas, dariau šimtus beveik vienodų nuotraukų: štai jis miega pritraukęs kojytes prie pilvo, štai tarp šviesučių antakių susimetė raukšlelė, štai jis prasimerkė, rauko nosį, ruošiasi verkti. Netobula kūdikio mimika, nesuvokiama pašaliniams, dabar neaiški net man, tada turėjo didžiulę vertę, ir aš spragsėjau kadrą po kadro, tarsi jau atspėjusi, kad neįstengsiu nei išsaugoti, nei įsiminti. Kad jį prarasiu.
Ir praradau visus: pirmiausia kūdikį, neįkainojamą ir trapų, kuris rausvame nuo kalio permanganato vandenyje iškart virsdavo slidžia žuvele. Paskui šypsulingą mažylį putliais skruostais, kuris sverdėdamas bėgdavo pas mane išskėtęs rankas. Ir liesą paauglį, nepakenčiantį mano prisilietimų, ir dvidešimtmetį, kuris visiškai išvažiavo, o į skambučius atsiliepia trumpai, lyg būtume vos pažįstami.
Jie išnyko nepastebimai, vienas paskui kitą, ir aš nė karto neįstengiau pagauti perėjimo, bet albumuose – tūkstančiai kiekvieno mano praradimo įrodymų. Jam netrukus dvidešimt treji, taigi ir vėl kaipmat prapuls, jo vietoj atsiras kitas, kurio kol kas nepažįstu, ir aš vėl nesusigaudysiu, kaip čia taip įvyko. Tiesiog mylėsiu juos visus, savo būsimus nepažįstamus sūnus, kai jiems bus dvidešimt aštuoneri arba trisdešimt penkeri, arba keturiasdešimt. Garbanotus ir nuplikusius, vedusius kokią nors kvaišą, liesus ir storus, išsiskyrusius ar laimingus, bučiuojančius savo naujagimiams vaikeliams kulniukus – visokius. Be jokių išlygų. Iki galo.
Aš tik nesuprantu, kur berniukai. Mažas, šviesus, garbanotas ir plonu balsu, bijantis tamsos ir truputį švepluojantis, kuris apkabina man kaklą ir šnibžda: aš myliu tave kaip tigras. Ne, kaip dramblys! Kada jis iš manęs buvo atimtas ir kodėl šito neprisimenu? Aš jo taip pasiilgau. Labiausiai ilgiuosi kaip tik jo.
Paklausyk manęs. Manęs niekas neperspėjo, o tai svarbu: jų neįmanoma susigrąžinti. Jų nėra, niekur. Kartais sekundę vienas tavo prarastųjų vaikiukų šmėsteli suaugusio žmogaus veide, tačiau tik atsitiktinai. Jų negalima prisišaukti, negalima paliesti, negalima sulaikyti. Jie tau daugiau nepriklauso.
Bet aš dabar nors žinau – ar klausaisi? Žinau, jog šitai pasikartos, – su kiekvienu mano vaiku, – ir ruošiuosi iš anksto. Nebesu nerūpestinga. Negaištu laiko niekams, nekraipau galvos. Kol jie su manimi, žiūrėsiu į juos, visą laiką – tik į juos. Neatitraukdama akių. (psl. 410-412).

Jana Vagner. Vongo ežeras.

VAGNER, JanaVagner_Vongo. Vongo ežeras [romanas]. Iš rusų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 392 p.

– Manau. toliau bus tik blogiau. Ką darysime? (psl. 22).

Važiuosime. Ten, kur nėra epidemijos, kur nesiekia pavojingo viruso užkratas, ten, kur nėra žmonių ir kur galbūt jausimės saugūs.

Ideali knyga. Vasarai, atostogoms, tingiam savaitgaliui. Ideali mėgstantiems pafantazuoti, ir kokia gi bus ta pasaulio pabaiga, ir kas gi bus po to? Ideali mėgstantiems kelio romanus: važiuosim ilgai ir nenuobodžiai. Ideali mėgstantiems psichologiją: kompanija tokia skirtinga, kad į vieną vietą ją tikriausiai ir galėjo suburti tik katastrofa. Ideali mėgstantiems dramas: myliu myliu, pavydžiu, pavydžiu, ai, oi, ir kodėl jis taip švelniai pažiūrėjo į savo buvusią žmoną, ir oi, jis paglostė savo sūnui galvelę…

Ideali ir tiems, kas nemėgsta fantastikos – bent pirmoje dalyje nesutiksime jokių mutantų, suzombėjusių piliečių ar paslaptingų ateivių. Viskas taip kasdieniška: visiems gerai žinoma liga, eilinė, per daug neišsiskirianti šeima, paprastas ir įprastas gyvenimas. Kuris paima taip vieną dieną, ir sugriūna.

Apokaliptinis trileris, psichologinė drama, kelio romanas… Labai patiko. Kada sulauksime tęsinio?